Pereiti į pagrindinį turinį

Apie Prisikėlimo poreikį

2012-04-10 14:12
Apie     Prisikėlimo               poreikį
Apie Prisikėlimo poreikį / Tomo Raginos nuotr.

Panašu, kad mūsų politikai ir miesto tėvai tiek suvaikėjo, kad ėmėsi skriausti kitus vaikus, lyg nepasidalytų smėlio dėžės.

Štai viena partija veja lauk A.Žikevičiaus saugaus vaiko mokyklą ir jos patalpose ruošiasi brandinti tvarkos ir teisingumo idėjas. Reali grėsmė iškilusi senas tradicijas turinčiai Kauno dailės gimnazijai, kuri taip pat nebe pirmą sykį bandoma iškraustyti iš trijų savo pastatų Žaliakalnyje. Pastarosios administracijai rekomenduota „patiems susirasti, kur norėtų persikraustyti“. O visiška arogancija kvepia didelis finansavimo sumažinimas Kauno muzikos mokykloms, siūlantis „pačioms rasti taupymo būdų“ arba papildomų būdų užsidirbti. Kai finansavimas sumažinamas daugiau kaip puse milijono ir siūloma pasistatyti kopijavimo aparatą, kad mokykla užsidirbtų, iškyla rimtų abejonių ne tik valdininkų kompetencija, bet ir psichikos būkle.

Visais šiais atvejais ne tik skurdinamas mokymo procesas, tąsomi mokytojų, mokinių ir tėvų nervai, bet ir ardomos puikiai veikiančios struktūros, labai reikalingos miestui. Sutaupomos (?) lėšos yra beveidis skaičius savivaldybės buhalterijos blankuose, o visų šių mokymo įstaigų veikla reali, jų nauda ir vertė aiški kiekvienam kauniečiui. Jei valdininkui neaiški, panašu, kad jis jau nebėra „kiekvienas kaunietis“ – jau sėdi kažkur Dievo Tėvo dešinėje ir iš ten geriau viską mato.

Liūdna konstatuoti šiuos faktus per Velykas, regis, derėtų pasidžiaugti pavasario linksmybėmis, kai „saulelė vėl atkopdama budina svietą“. Velykos – atgimimo šventė, jų simbolis – margutis – taip pat simbolizuoja nuolatinį gyvybės atsinaujinimą, tęstinumą, tvarumą. Minimi valdininkų planai neigia bet kokį tęstinumą, tad yra mažų mažiausiai antivelykiniai.

Tiesą sakant, atsibodo miesto valdžią nuolat baksnoti nosimis į vis naujus visko „optimizavimo“ planus. Kas lieka? Užsidaryti savose celėse, asmeninėse erdvėse ir užsiimti savais mažais džiaugsmais. Kaip poetas Marcelijus Martinaitis, šiuo metu troboje prie Vilniaus skutinėjantis margučius.

Knyga „Marcelijaus margučiai“ – puiki dovana šioms Velykoms. Sklidina labai asmeniško sakralumo ir primenanti pasaulio, kuriame gyvename, trapumą bei grožį. „Skutinėdamas margučius pasineri į nenusakomus pojūčius, panašiai kaip kūryboje. Tada ištinka keistas galvojimas beveik be minčių, lyg ir išnyksti, persikeli į kitą erdvę ar laiką. Juk panaši būdavo namiškių ruoša šventėms: jiems ta ruoša taip pat reikšdavo tokį norą persikelti, išeiti iš dabarties, kasdienybės, – rašo Marcelijus. – Manau, ir kiaušinių marginimo paprotys kilo iš nuostabos, kad yra dalykų, kurių negalime patys sukurti. O ir vienas seniausių mitų sako, jog pasaulis amžių pradžioje gimė iš kiaušinio.“

Kiaušiniai marginti senovės Asirijoje, Egipte, Persijoje, Romoje, net nežinia kur vis dar marginami dabar. Prekybos centrai siūlo visokių lipdukų, kuriuos pakanka užklijuoti ir kiaušinis jau „išmargintas“. Todėl poetas, daugybę metų kiekvienoms Velykoms kruopščiai skutinėjantis margučius, yra unikalus reiškinys. Atitikmenų gal dar rastume kur nors Indijoje ar Japonijoje, nes Vakarų civilizacija tokiems „niekams“ ne itin palanki.

Norisi tikėti, kad ir Kaune dar tebesama tokių „martinaičių“, nesiekiančių viską gauti kuo greičiau ir kuo pigiau. Suvokiančių, jog Velykų margutis yra ne valgis, o simbolis, kartu ir energetinis. Tegul apie tai pagalvoja ir minėti valdininkai, gal tuomet jų sprendimai nebus tokie apgailėtinai ydingi.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų