Nėra daug tokių konkursų, kuriuos visi sutartinai keiktų, tačiau visi sutartinai ir žiūrėtų. „Eurovizija“ čia aiškus lyderis, prieš ją burnoja kas tik netingi, tačiau grįžta namo, užsidangsto langus, kad kaimynai nesijuoktų, įsijungia ir žiūri. Bet kaimynai nesijuoks, nes jie ir patys žiūri.

Net keista, kad „Eurovizija“ tapusi tokiu masiniu reiškiniu, netgi masine psichoze. Dainos ten dažniausiai silpnos arba vidutinės, retai kada dalyviams pasiseka visavertė tarptautinė karjera, todėl šio konkurso keliamas susidomėjimas šiek tiek sportinio pobūdžio: laimėsime ar nelaimėsime, jei laimėsime – kokią vietą ir kiek taškų persvara. Ir – kas tų taškų mums nepagailės.

Kaune „Eurovizija“ turi gilesnes tradicijas nei kitur Lietuvoje, kadaise visi ją žiūrėdavo „per lenkus“. Nuo 1977-ųjų galiojusi taisyklė įpareigodavo dalyvius dainuoti savo nacionalinėmis kalbomis, todėl tuomečiai konkursai neatrodė tokie unifikuoti, be to – dvelkė laisvosios Europos dvasia. Dabar, kaip matome, beveik visi ne tik dainuoja angliškai, bet ir pavardes perkeičia į „labiau įprastas pasauliui“. Donato Montvydo virtimas Dony Montell dar ne toks kuriozinis kaip atvejis su Sasha Son. Pastarasis, pamatęs, jog jo slapyvardis angliškai reiškia sūnų, o rusiškai – sapną, žaibiškai tapo Sasha Song, o tai jau skamba beveik korėjietiškai.

Lietuva savo legendomis apipintą kelią konkurse pradėjo 1994-aisiais ir išsyk „kosmonauto kostiumu“ pasipuošęs Ovidijus Vyšniauskas tapo absoliučiu autsaideriu. Nulis taškų. Nusivylimas buvo toks didelis, kad dainų krašto entuziazmas nustebinti Europą dingo penkeriems metams. Vėliau sekėsi panašiai. Geriausiai, žinoma, „LT United“ (6 vieta), po jų – Evelinai Sašenko ir „Skamp“. Tačiau konkurso tinklalapyje ESCtoday esama teigiančiųjų (beje, nelietuvių), jog geriausia Lietuvos konkursinė daina buvo Aistės Smilgevičiūtės „Strazdas“.

Po kiekvieno konkurso lietuvių aistros (ir teigiamos, ir neigiamos) veržiasi per kraštus. Daugybe komentarų užpilamas ne tik minėtas ESCtoday, bet ir „Delfi“. Pažymėtina, kad ne tik lietuviškasis, bet ir latviškas bei estiškas (ypač kai pastarieji lietuvių „neparemia“). Po sąlygiško „LT United“ triumfo estų internautai, rankiodami lietuvių kalbos žinias, gavo raminti įsismarkavusius lietuvius. Vienas jų rašė tiesiai šviesiai: „Ko jūs čia atvarot į mūsų “Delfi„? Sėdėkit pas save Lietuvoje ir linksminkitės.“ Bet kur jau čia nusėdėsi, kai džiaugsmas – nuo jūros iki jūros, o „kiulemiajos“ vėl balų neskyrė. Patys lietuviai daugiausia balų skiria išimtinai posovietinėms valstybėms (penketukas pagal mūsų balsų skaičių: Rusija, Latvija, Ukraina, Gruzija, Estija), o gauna (čia dėl suprantamų priežasčių nepridėkim Airijos ir Jungtinės Karalystės) iš latvių bei gruzinų.

Kaip bus šįsyk – pamatysime vakare. Kol kas viskas gerai. Lietuvos daina nebloga, D.Montvydas ją dainuoti sugeba, yra artistiškas, elegantiškas, patrauklus ir tikrai jokios gėdos nedaro. Pats šiemetis konkursas palieka labai prastą įspūdį, vadinamasis eurovizinis standartas verčia tik graudžiai šypsotis, stebint tuos besivaipančius periferinius atlikėjus (nors tarp jų – pats Engelbertas Humperdickas!). Tuo geriau mūsų reprezentantui. Visai gali būti, kad O.Vyšniausko likimas jam negresia. Ruoškitės, estų internautai! Jei vėl mums pašykštėsit balų, mes vėl atvarysim į jūsų „Delfi“.