Prancūzai turi posakį fond de l‘air, pažodžiui – „oro dugnas“. Tai reiškinys, kai žvelgi pro langą – ten, regis, šilta, šviečia saulė, tačiau išeini į lauką ir šaltis tave persmelkia ligi kaulų. Šiandien panašu. Spalvos niūrokos, tačiau vėjas nedrasko medžių, oras atrodo rudeniškai nuosaikus, o išeini ir patenki į oro dugną, ir žvarba stingdo ligi kaulų. Tik ta žvarba ir liudija žiemą, kurią ką tik pasveikinome. Jokio sniego, rogutės toliau rūdija sandėliukuose, Kalėdų Senelis veikiausiai atvažiuos troleibusu.

Draugė, ką tik parskridusi iš šiltos Romos, jaudinosi dėl sykiu skridusių italų: ką jie gražaus pamatysiantys Lietuvoje ir kaip jie šitoje vėjų pagairėje pasijusiantys. Žinoma, po Romos architektūros Kauno pilis jiems turėtų daryti pakankamai išdildomą įspūdį, graži jiems čia galėtų būti pati žiema su pusnimis, kur jie dairytųsi (savų stereotipų vedami) trikinkėmis pralekiančių bojarinų, tačiau žiemos nėra ir, sako, visai nebus. Žiemą tik įsivaizduosim. Veikdami kas ką. Aš, tarkim, sėdžiu ir skaitau retesnius įvairių kalbų žodžius.

Štai indėniškas žodis yuputka, reiškiantis būseną, kai eini mišku ir kažkas paslapčia tarsi liečia tavo odą. Gruodžio pradžios Laisvės alėjoje – tikra yuputka, tik ledinė. O štai suomiškas žodis, dedikuotinas kai kuriems savivaldybės valdininkams – myötähäpeä. Jis reiškia atvejį, kai kas nors pasielgia itin kvailai, o gėda dėl to poelgio būtent jums. Panašu, kad myötähäpeä – neretas reiškinys Kaune.

Būna ir atvirkščiai. Kartais dėl kvailų situacijų imami kaltinti ne jas sukėlę valdininkai, o tokioms provokacijoms nenorintys pasiduoti kūrėjai. Kaip Kauno skulptoriai, nesutikę diskriminacinėmis sąlygomis dalyvauti nesibaigiančiame To Vieno Paminklo konkurse. Šerifui aišku, kodėl. Todėl, kad jie staiga susirgo impotencija, be to, „pas mus paprasčiausiai nėra žmonių, kurie sugebėtų padaryti gerai“. Štai įvertinimas, kurį autoritetingai pareiškia pagrindinis miesto skulptūros arbitras. Paminklo taip norisi, o kūrėjai piktybiškai jo nekuria. Situacija, kuriai nusakyti škotai turi gana sudėtingą žodį sgiomlaireachd. Šis žodis reiškia atvejį, kai esi labai alkanas, visaip bandai pavalgyti, o kokie nors žmonės piktybiškai tam trukdo.

Visokie snorai ir kitokio pobūdžio krizės veikiausiai labai trenkė kauniečiams per kišenes ir smegenis. Štai net žinomas floristas naktimis važinėja vogti kanalizacijos dangčių. Gal kitą savo rekordinę suknelę jis sumanęs kurti iš kanalizacijos dangčių, kas čia žino? Šiaip ar taip, truputį gėda. Jei dėl to gėda mums, tinkamą žodį jau minėjau, o jam pačiam čia tiktų Afrikos bantu genties žodis rwhe, reiškiantis „girtam ir nuogam kristi ant grindų ir užmigti“.

Taigi, kad ir kas būtų, miestas gyvena toliau. Gatvėse žvarbu, politikoje ir ekonomikoje taip pat, žiema neateina, To Vieno Paminklo niekas nenori kurti. Situacija pažeidžiama, nestabili, netobula. Paminėkime dar vieną žodį, šįsyk japonišką. Japonų žodis wabi-sabi reiškia sugebėjimą įžvelgti grožį netobulybėje. Tad kas mums belieka, mieli kolegos? Totalus wabi-sabi, pamėginkime jį patirti, gal bus ne taip pilka ir ne taip šalta.