Kaunas nenori tapti prekės ženklu. Tai labai įtikinamai parodė Kauno prekės ženklo kūrimo konkursas. Žmonės kūrė, mėgino rasti miestą apibūdinančius simbolius, o įspūdis visa tai peržvelgus – lyg vėl sėdėtume prie suskilusios geldos.

Tiesa, buvo ir alternatyvus Audrio Karaliaus organizuotas Kauno ženklo konkursas, kuriame irgi to ženklo nesimato. Tačiau ten ir nebuvo kaustančio imperatyvo „padaryti amžiams“. Kauno ženklo konkursas pasiteisino bent jau tuo, kad darsyk pamatėme savo miestą esant daugialypį, neįvardijamą vienu simboliu, be to, ne vieną jis paskatino susimąstyti, ar toksai simbolis apskritai įmanomas.

Na, simboliai simboliais ir ženklai ženklais. Norisi nuo jų nusikelti kiek toliau, kad taip nespigintų į akis. Tad persikelkime į Kauno laikraščius prieš aštuonias dešimtis metų. Ką jie tada rašė.

Štai laikraštis „Diena“ 1931-ųjų lapkritį rašė, kad „kiniečių rašliava visada baidė europiečius savo keblumu ir painumu“. Tokie esantys ir įvykiai Kinijoje. O lietuviams šalia esanti reklama siūlė „vienintelį Lietuvoj humoro laikraštį “Vapsva„. Štai toje “Vapsvoje" gal ir talpintini Kauno kaip prekės ženklo projektai.

Po to „Diena“ rašo, kad „teatro artistai paprastai dalinasi į dvi grupi: į tuos, apie kuriuos laikraščiai rašo, ir į tuos, apie kuriuos nerašo“. Tad ir miestai čia dalytųsi „į dvi grupi“: į tuos, kurie prekės ženklą turi, ir tuos, kurie neturi.

Kitame savo puslapyje laikraštis „Diena“ drastiškai keičia savo tematiką ir rašo, kad „iš septynių moterų vos tik viena yra gera, maloni ir dora, o kitos visos...“ Kodėl straipsnelio autorius priėjo tokią išvadą – nežinia.

Esama ten ir nežabotų kriminalų. Štai „iš pil. Vedeckio nerakinto vištininko dingo 18 kalakutų, 400 litų vertės“. Sunku net įsivaizduoti tokį kalakutų grobimo mastą, o kažkoks Tadas Blinda įstengė (žinoma, pastarajam to neinkriminuoju). Policija operatyviai viską išaiškino ir už kalakutų vagystę pasodino vieną ūkininką, nuotraukoje itin panašų į Jurgį Mačiūną.

Dar laikraštis rašo, kad baigėsi bulviakasis (charakteringa detalė miesto laikraščiui) ir  iš Amerikos atėjo šešiolika tonų siuntinių. Esama ir užsienio naujienų. Štai Mekoje konfiskuota ir sudeginta šimtas tūkstančių pypkių. Bet nuostabiausia žinutė yra ši: „Viena Amerikos moteriškė, pergyvenus su vyru 35 metus, turėjusi 18 vaikų, iš kurių 13 yra gyvi, pametė savo vyrą, kad ištekėtų už kito. Jos vyras nenori su tuo sutikti ir kaltina žmonos meilužį suviliojimu.“

O labiausiai to meto laikraščiuose žydi eilėraščiai. Pavyzdžiui šis, kurį pasirašė B. R-ša: „Aš girdėjau kaip mergužė / juokės ir dainavo,/ ir jos daina į giružę linksmu atbalsiu siūbavo./ Bet mačiau kad jos linksmumas / tik paviršutinis,/ nes širdelėj siautė audros / sunkiojo likimo.“

Laikraščiai kaip miesto ženklai. Nevizualizuojami. Nugrimzdę į praeitį. Tačiau savaip tebegyvi.