Prieš kurį laiką jau teko rašyti apie įvairias visuomenės gyvenimo sritis, kuriose tikrąsias galias turi ne patys žmonės ar jų rinkta valdžia, o finansų įstaigos arba tiesiog – bankai.
Šį kartą norėčiau apžvelgti dar vieną mūsų būties nišą, kurioje bankų įgeidžiai baigia nugalėti pačioje Konstitucijoje įtvirtintą asmens privatumo neliečiamybės principą. Kalbėsiu apie asmens duomenis ir jų teisinę apsaugą Lietuvoje.
Asmens duomenų teisinę apsaugą Lietuvoje nustato įstatymas. Pirmajame įstatymo straipsnyje nurodoma jo tiesioginė paskirtis – ginti asmens privataus gyvenimo neliečiamumo teisę, tvarkant jo asmens duomenis. Tačiau toliau skaitant įstatymą ir ypač jo projektą (XIP – 760(2)), susidaro įspūdis, jog jame labiau ginamos ne asmens, o bankų teisės.
Štai įstatymo ir jo projekto visas ketvirtasis skirsnis skiriamas asmens duomenų kaupimui, tvarkymui ir naudojimui, vertinant jo mokumo, finansinės rizikos ir įsiskolinimo valdymo klausimus.
Iš pirmo žvilgsnio įstatymo ir jo projekto pavienės sąvokos "skolininkas", "jungtinės skolininkų duomenų rinkmenos", "asmens specialieji duomenys", "asmens sutikimas tvarkyti jo duomenis" neatrodo grėsmingos. Tačiau toks įspūdis pasikeistų, įstatymą ir ypač jo projektą perskaičius atidžiau.
Pradėkime nuo žodžio "skolininkas". Pagal Konstituciją ir bendruosius civilinės teisės principus, sprendimą dėl asmens pripažinimo neginčijamu "skolininku" gali priimti tik teismas. Tik teismas gali pripažinti, jog sutarties šalis nevykdė savo turtinių įsipareigojimų nepagrįstai. Tik teismas nustato ir vertina sutartinių turtinių santykių nevykdymo ar netinkamo vykdymo priežastis bei pasekmes. Iki teismo sprendimo asmuo gali būti laikomas tik atsakovu, tačiau ne skolininku.
Deja, LR Asmens duomenų teisinei apsaugai skirtame įstatyme ir jo projekte palaipsniui atsiranda kitokios "skolininko" nustatymo galimybės. Jos asmenį leidžia įvardinti skolininku be jokio teismo sprendimo. Tam pakanka tik finansų įstaigos (banko) vienašalio sprendimo, kurio asmuo netgi negali apskųsti. Taip įstatymo projektas dar labiau praplečia banko galimybę savo nuožiūra skolininku pripažinti bet kurį jo klientą.
Toliau įstatyme ir jo projekte kalbama apie dalykus, kurie su asmens duomenų apsauga jau nebeturi nieko bendro. Banko valia "skolininku" pagrįstai ar nepagrįstai įvardintas asmuo patenka į jungtines skolininkų rinkmenas. Šios yra nebe viešos, o naudojamos ir tvarkomos tik privačių finansų įstaigų. Taip įstatymo projekto vardu siūloma įteisinti naują – "skolininkų" informacijos pasaulį.
Šiose rinkmenose įstatymo projektu leidžiama kaupti bei tvarkyti ir informaciją apie sutarties šalių turtinių įsipareigojimų dydį, jų vykdymo grafiką, įkeistą turtą, kitas sutarties sąlygas. Primestas "skolininko" statusas bankams tampa tarsi kopėčios siekiant dar ypatingesnės informacijos apie asmenį – lytinės orientacijos, teistumo, sveikatos būklės ir t.t.
Ši informacija bankams suteiktų dar didesnes teises manipuliuoti asmenų turtu, įskaitant ir tuos, kurie tik rengiasi tapti bankų klientais. Visos asmens teises ir laisvės nublanks prieš įstatymo projekto naujadarą – asmens kreditingumo reitingą. Toks iš įvairiausios ribotos informacijos sukurptas reitingas tarsi šešėlis gyvenime lydės kiekvieną būsimą arba buvusį bankų klientą.
Tiesa, įstatymas nustato reikalavimą, tvarkant duomenis, gauti asmens sutikimą. Tačiau tas sutikimas yra vienas visiems asmens duomenims, į kuriuos įbrukama ir tokia informacija, kuri niekaip neatitinka asmens duomenų sąvokos. Sutikime nenurodomas ir suteiktų duomenų saugojimo laikas.
Apibendrinant norėčiau dar kartą akcentuoti, jog aukščiau išdėstyti savanaudiški bankų interesai yra įtvirtinami ne bet kokiame, o LR Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatyme. Kitaip tariant, asmens privatumo konstitucinės teisė yra paminama tuo teisės aktu, kuriuo ji turėtų būti apsaugota. Vietoj jos yra kuriama bankininkystės savivalės elektroninė erdvė. Neperdėdamas ją pavadinčiau "Skolininkų matrica".
Kaip Seimo narys ir kaip pilietis negaliu taikstytis su tokiomis iniciatyvomis, kurios šimtų tūkstančių žmonių teisę į privatumą galutinai paverstų tuščia konstitucine nuostata. Todėl kartu su kitais kolegomis registruoju pasiūlymą Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo projektui. Šiuo pasiūlymu ginsime ne bankų, o asmens privatumo teises.
Taip pat raginu visuomenę nelikti abejinga, svarstant šį įstatymo projektą Seime. Jo reikšmė mūsų privatumo laisvei yra ypač didelė.
Naujausi komentarai