Nesu sporto žurnalistas, taigi mano nuomonė tikrai nėra vadintina eksperto komentaru. Tačiau pirmadienio Europos vyrų krepšinio čempionato rungtynės Lietuva-Turkija, prisipažinsiu, užvirino kraują ir man.

Galima keiksnoti teisėjus už švilpimą „ne į tą pusę“ ar už neleidimą spausti turkų, galima skųstis, kad kamuolys buvo nedraugiškai nusiteikęs Lietuvos rinktinės atžvilgiu ir tiesiog piktybiškai nekrito į krepšį, bet ar tai tikroji pralaimėjimo priežastis? Nemanau.

Susitelksiu į antrąją rungtynių pusę. Būtent joje, mano manymu, Ramūnas Butautas pridarė daugiausiai klaidų, kurios ir nulėmė pralaimėjimą.

Pirmajame ir antrajame kėlinyje Lietuvos ekipą traukė Marijonas Petravičius. Akivaizdu, kad pertraukos metu turkų strategas savo auklėtiniams liepė daug atidžiau prižiūrėti lietuvių vidurio puolėją. Tačiau R.Butautas, matyt, pagalvojo, kad Marijonas yra tiesiog nesustabdomas arba tiesiog nesugalvojo, kaip dar būtų galima įveikti priešininkų gynybą. Mat pirmosiomis trečiojo kėlinio minutėmis Lietuvos krepšininkai paniškai ieškojo M.Petravičiaus ir beveik negalvojo apie kitokias atakos baigtis.

Pamatęs, kad planas neveikia, R.Butautas į aikštę metė Robertą Javtoką, kuris puolime buvo praktiškai nepastebimas. Aikštėje su juo kartu buvo ir Andrius Mažutis, taip pat beveik nežiūrintis į krepšį. Turkai, be abejo, tai žinojo, ir darbas gynyboje jiems gerokai palengvėjo. Visa laimė, kad iš savotiško letargo pabudo Linas Kleiza, tačiau be komandos paramos jis turėjo lipti per galvas ir taškus rinkti po sunkių grumtynių. Taip, turkai pataikė tris tritaškius iš eilės, ir tai tikriausiai buvo lūžio momentas, bet varžovų puolimas tikrai nebuvo stebuklingas, kaip, beje, ir gynyba.

Ketvirtasis kėlinys tarp mūsų krepšinio ekspertų (ypač pralaimėjimo atveju) yra tas metas, kai pradedama burnoti ant rungtynių arbitrų. Na, iš tiesų, techninė pražanga A.Mažučiui sustabdė lietuvių spurtą. Tiesa ir tai, kad teisėjai galėjo leisti mūsiškiams spausti turkus prie jų kartais ir prisiliečiant. Bet, mano manymu, pralaimėjimą nulėmė toli gražu ne švilpukai.

Likus kelioms minutėms iki mačo pabaigos, kuomet buvo dar pakankamai laiko panaikinti varžovų persvarai, Lietuvos ekipa atrodė tiesiog beviltiškai. Susidarė toks įspūdis, kad R.Butautas sumanė tik du įmanomus atakos scenarijus: duoti kamuolį M.Petravičiui arba mesti tritaškį. Vaizdas buvo klaikus: visi Lietuvos krepšininkai, įskaitant tą patį M.Petravičių, laksto ties tritaškio linija, ir ataka baigiasi arba ne itin vykusiu perdavimu į baudos aikštelę, arba desperatišku metimo iš toli. Tai net iš tolo nepanašu į šaltu protu suregztą derinį.

Pačioje mačo pabaigoje į aikštę išleistas Artūras Jomantas pagyvino žaidimą. Tačiau, regis, treneris jam davė vienintelį nurodymą: veržtis po krepšiu ir atmesti kamuolį prie tritaškio. Porą kartų tai iš tikrųjų suveikė, tačiau turkai netruko perkąsti tokią elementarią strategiją. Taigi nustojus veikti taktikai „įsiveržk ir atmesk“ Lietuvos komanda liko be jokių kozirių. Be to, kodėl A.Jomantas sėdėjo ant suolo trečiajame kėlinyje, kuomet komandai mirštant reikėjo būtent tokio žmogaus, kuris galėtų išdraskyti turkų gynybą?
Taigi, mano manymu, pirmąsias Europos čempionato rungtynes pralaimėjo ne komanda, o treneris. Belieka tikėtis, kad mače su varžybų šeimininkais lenkais tai nepasikartos.

Ir pabaigai – trumpas pokštas. Galbūt R.Butautas sumanė klastingą planą, kurio nieku gyvu nenorėjo atskleisti: komanda tragiškai pasirodo grupės varžybose, antrajame etape tik per vargus papuola į ketvirtfinalį, kuriame, liaudiškai tariant „užsirauna“ ant ispanų. Tada sensacingai nugalime ispanus, ir auksas praktiškai mūsų! Bet šio plano R.Butautui turbūt teks atsisakyti, nes slapta informacija greičiausiai nutekėjo į Ispanijos rinktinės stovyklą, mat čempionato favoritai beviltiškai pralaimėjo serbams. Ką gi, planas žlugo – belieka laimėti.