Praūžus daugiadienėms šventėms ir atsidžiaugus kasmečiais "Auksiniais scenos kryžiais", "Fortūnomis" bei diplomais, norisi sugrįžti į teatro kasdienybę ir pasikapstyti joje giliau. Ypač todėl, kad teatrinės trajektorijos Kaune per pastaruosius kelerius metus išsiplėtė, ir vis akivaizdesnis tampa atotrūkis tarp didžiosios teatro mašinos, atstovaujamos Kauno nacionalinio dramos teatro ir Kauno valstybinio muzikinio teatro, bei daugėjančių mažųjų.

Nepaisant prarasto ir su "Aura" susiliejusio Pantomimos, mieste kuriasi nauji, nuo savivaldybės finansavimo nepriklausantys teatrai, sudominantys vis daugiau ir daugiau žiūrovų. VDU teatras, Teatro klubas Senamiestyje, "Laimingų žmonių" sambūris, veikiantis įvairiose aikštelėse, – tai tik kelios per pastaruosius metus susikūrusios organizacijos, kurios nuosekliai plėtoja teatrinę kūrybą ir intensyviai ieško savo nišos. Būtent šių mažųjų teatrų perspektyvoje vertintini jau minėtų didžiųjų scenų darbai – juk šiedu teatrai, palyginti su mažaisiais, yra gerokai turtingesni, profesionalesni ir su didesnėmis galimybėmis. Ar jas išnaudoja?

Turiu prisipažinti, kad kaip ir daugelis teatrologų, dramos teatro žanrą visada laikiau privilegijuotu, lyginant su muzikiniais žanrais – operete, opera ar baletu. Maniau, kad drama atlieka didesnę švietėjišką misiją, yra nusitaikiusi tiesiai į žiūrovo sielą ir tik ji, drama, pajėgi įsiskverbti į jos tamsiausius užkaborius ir atrasti pozityvias kibirkštis. Tačiau šįmet šį nusistatymą buvau priversta pakeisti.

Lygindama šio sezono muzikinio ir dramos teatrų spektaklius, nejučia prisiminiau seniai girdėtus pasaulinio garso režisieriaus Levo Dodino žodžius apie dramos teatro aktorių. Šis rimtu veidu teigė, kad dramos teatro aktoriais tampa tie, kurie daugiau nieko gyvenime nesugeba – nei groti, nei dainuoti, nei šokti, nei gimnastikuoti. Netalentingieji, taip sakant, ir čia klausytojų salėje nuvilnijo juokas, nes juk tai netiesa, ypač žinant, kaip savo vaidyba žiūrovus užburia paties V.Dodino aktoriai. Tačiau būtent ta frazė – daugiau nieko nesugeba – skambėjo ausyse, klausantis ir žiūrint dramos teatro scenoje įvairiuose šio sezono spektakliuose besiblaškančius aktorius. Ar tai būtų "Vyšnių sodas", "Mėnuo kaime", "Pamela" ar "Jeruzalė", scenoje vienas kitą keitė prastai aktorių interpretuojami personažai – rėkaujantys, štampuoti, slankiojantys be vietos, nesugebantys improvizuoti, įsitikinę, kad žino, kaip jie turi atrodyti, ir tuo patenkinti. Ir daugeliu atveju negalėtum net kaltinti režisieriaus – abejoju, ar jis liepė "Jeruzalės" gaujai dirbti scenoje statistais, greičiausiai laukė iš jų bent minimaliai sukurtų vaidmenų; arba "Mėnuo kaime" aktoriams vaidinti taip, lyg pjesės skaitymo seanse – juk aktoriui patogu sėdint ar stovint išberti tekstą, pereiti iš scenos dešinės į kairę, tada atgal, ir užleisti vietą kitiems skaitovams.

Tai, kas buvo rodoma šių metų dramos scenoje, – šimtą kartų matyta, negyva ir nuobodu. Todėl tik dar aštriau skamba teatro prieigose žvakelėmis apšviestos iškabos, pjesių citatomis kviečiančios palaikyti Ukrainos revoliucijos verpetuose besiaukojančius, mirštančius kovotojus. Kaip ir visomis reklamos akcijomis (o joms Lietuvoje šiuo metu lygių nėra), taip ir pastarąja teatras iš paskutiniųjų stengiasi įtikinti, kad yra svarbus ir turi ką pasakyti, tačiau meninė produkcija teigia kitką – teatras revoliuciją palaiko tik žodžiais, ne veiksmais.

Mažiau ambicingas fasadiniais pareiškimais, bet sąžiningesnis savo laikysena šį sezoną yra Muzikinis teatras. Pastarojo teatro aktoriai ne tik dainuoja ir šoka, tai yra, anot V.Dodino, atskleidžia savo talentus, bet dar ir vaidina. Ir ne bet kaip, o geriau nei dramos artistai. Galbūt todėl, kad šiems aktoriams teatras nėra tik darbo vieta, bet ir kūrybinio išsipildymo, meninių ieškojimų, aktualaus dialogo su visuomene platforma. Tokio dialogo norisi palinkėti ir svarbiausiai teatro meno mekai Kaune – Nacionalinei dramai.