Čia nukrypsiu kiek nuo temos, nes bus kuris nors šaukiąs iš minios:

– Bet juk šuniukus ir kačiukus tai mes mylime!

– Nė velnio jūs nemylite, nei kačiukų, nei šuniukų, – atsakyčiau aš. – Jūs per daug mylite save, kad įsigyjate šunį ar katę tam, kad patenkintumėte savo egoistinį norą kažkuo rūpintis, būti tuo vienu ir svarbiausiu, kartu neįdėdami pastangų.

Bet čia mes ne apie tai. Čia mes apie ekologinės strategijos Kaune neturėjimą. Mes, čia apie tai, kad deklaruotume, jog Kaunas tvarkosi. Kerta medį, tiesia asfaltą. Ne vienas interneto naudotojas jau lygino dabartinio tvarkymosi ir sovietinės urbanistikos panašumus. Lietuvoje tai įprasta. Dar carinės Rusijos laikais, statant generalgubernatūros rūmus (dabartinę prezidentūrą) teko nugriauti Vilniaus universiteto korpusą, nes naujasis pastatas tiesiog neišsiteko, na, o ir architektas nė karto prieš tai nebuvo lankęsis Vilniuje. Matyt, mums įprasta nematyti bendro vaizdo istoriškai. Gerai, kai tau tai primeta svetimas. O kur dėti akis, kai vietovę niokoja savas?

Miesto žemdirbystė veikia ne tik kaip paveldo reiškinys, bet tuo pat metu būdama istorijos kartote sugeba veikti kaip socialinė inovacija.

Taigi, atrodytų, kad Kauno vizija aiški: turėti puristinį miestą, visiškai antropogenizuotą, na, tokį darbinį, kuris orientuotas į ūkinės veiklos poreikių tenkinimą, formalų žmonių saugumą, formalią rekreaciją (nors kam tie parkai, juk yra tiek prekybos centrų), formalų tvarkymąsi problemą sprendžiant lengviausiu keliu. Tačiau tokiuose kontekstuose, kuriuose rodytųsi, niekas stebinti nebeturėtų, mes turime visokias laik baik akcijas ir žalių dažų naikinimo hepeningus miesto centrinėje dalyje. Turime padvigubintą dviračių juostą Laisvės alėjoje, o po savo mylimą Ąžuolyną, jo pagrindiniais takais savo vaiko negaliu vežioti, nes ten lekia dviračiai 50 km/val. greičiu.

Man keista, bet kaip aukštas pareigas užimantys žmonės nesuvokia elementarių dalykų, kuriuos dažnai suvokia ir intuityviai žino visokie vadinamieji kaimiečiai bei kelias klases baigę senoliai? Koks yra esminis važiavimo dviračiu tikslas? Aš sakyčiau, kad esminis tikslas yra sveikata. Pirmiausia, mindamas dviratį tu naudoji tik savo energiją, todėl neišmeti teršalų į atmosferą; antra – judėdamas pagreitini medžiagų apykaitą, širdies veiklą ir pan. Deja, žalios juostos šio galutinio tikslo pasiekti nepadės, kadangi net ir važiuodamas dviračiu ir neišmesdamas jokių taršių elementų, kaunietis yra priverstas kvėpuoti nesudegusiu degalų mišiniu, kurį pila ant sveikuolių dviratininkų ne tik individualios dyzelinės jėgainės, bet ir miesto autobusai. Man nieko nėra baisiau, nei matyti savimi patenkintą hipsterį, išdidžiai laviruojantį prie šviesoforo sustojusiame automobilių sraute. Juk kai srautas pradeda judėti ir laik baik kultūros atstovas yra lenkiamas kelių šimtų pilkų dyzelinių ir tvarkingų miesto autobusų "VanHool", tai, pasakykite man medikai, koks poveikis daromas dviratininko organizmui: širdžiai, plaučiams, kraujagyslių sistemai? Spėju – nekoks, nes jei kokiu ekstra atveju tenka atsidaryti automobilio langą vietose, kur eismas vos intensyvesnis, tai oras tiesiog užima kvapą.

Nors, aišku, prie visko priprantama. Ko nepadarysi, kad būtum madingas. Kokia svajonė per piką užkilti Parodos gatvės kalnu į kičinį Ąžuolyną.

Taigi, aš pasižadu įsigyti dviratį tada, kai dviračių eismo strategijos planavimą atskirsime nuo asmeninių Kauno politikų įnorių, kai į žalią transportą žiūrėsime ne kaip į madą, bet laikysime jį integralia urbanistikos, miesto planavimo sistemos dalimi, nes dabar nupieštos dvi linijos al la dviračių takas, net jei jos nudažytos žaliai, neturi jokios prasmės. Nebent vaikomasi mados, tada prasmė – visuotinė.

Bet iš tiesų šio straipsnio tikslas ir objektas yra ne toks.

Atsimenu, bene dar 2012-aisiais manęs paprašė paskaityti paskaitą apie išmanų / sumanų miestą. Kas tai yra, kokios to perspektyvos, ar taikytina Lietuvai, jos regionams. Šiaip jau išmanaus miesto koncepcija remiasi tuo, kad panacėja yra laikomas nesvarbių, nekūrybiškų, trafaretinių darbų perdavimas technologijoms ir išlaidų taupymas tokiu būdu. Pavyzdžiui, į eismo intensyvumą realiu laiku reaguojantys šviesoforai, išmani apšvietimo sistema, nesant eismo pritemdanti šviestuvus, kad būtų mažiau sunaudojama energijos. Žodžiu, viskas, kas palengvina gyvenimą ir padeda kaupti vadinamuosius didžiuosius duomenis, o jų nauda taip pat yra milžiniška planuojant urbanistinius procesus.

Viena įdomesnių išmanaus miesto tendencijų ir jau tada egzistavusių praktikų yra miesto žemdirbystė, literatūroje apibūdinama "urban farming" terminu. Tiesa, 2012 m. dominavo aukštosiomis technologijomis grindžiamas urban farmingas, kai daržovės ar vaisiai būdavo auginami specialiuose pastatuose, be dirvožemio, specialiame mineraliniame skystyje. Vėliau itin išpopuliarėjo tradicinė daržininkystė tiesiog miestų centrinėse dalyse ar jų dalių susibūrimo vietose. Daržus imta veisti tokiuose pažangiuose miestuose kaip Melburnas, Berlynas ar Sietlas, taip pat ir vietovėse, kurios išgyvena sunkius laikus – pvz., Detroite.

Įdomu tai, kad miesto žemdirbystė veikia ne tik kaip paveldo reiškinys, bet tuo pat metu būdama istorijos kartote, ji sugeba veikti kaip socialinė inovacija, burianti bendruomenes, prisidedanti prie ekologiško gyvenimo būdo propagavimo, aktyvios sveikatos kategorijų mieste gerinimo.

Taigi, kolegos, rodos, ir vėl vėluojame. Kai pažangiausios vietos, į kurias mes nuolat lygiuojamės, aktyviai sprendžia miesto bei kaimo takoskyros ir masinės urbanizacijos problemas, mes pjauname medžius, sukičiname parkus ir didžiuojamės asfalto kultūra. O viskas, ką reikėjo daryti, – išlaikyti ir skatinti ekosistemų įvairovę mieste.

Neseniai vaikščiojau po Prienus. Mačiau visai šalia miesto centrinės aikštės žmogaus įveistą daržą (spėju, ten tas daržas – dar nuo tarpukario ar senesnių laikų). Rokiškio centrinėje gatvėje visi nuosavų namų gyventojai turi daržus. Ir vištyčių, ir gaidžiuką laiko. Tai nėra pažangu. Tam, kad būtų pažangu, reikia įveikti pažinimo ratą. Juk Adomui ir Ievai pernelyg buvo nuobodu rojuje, o dabar žmonija pašėlusiame žinių bei informacijos pertekliaus amžiuje tetrokšta ramybės.

Pabaigoje – pokalbis lietuvių mokykloje:

– Pone Finkelšteinai, jūsų berniukui sunkiau sekasi istorija, reikėtų samdyti korepetitorių, – sako mokytojas žydų berniuko tėvui.

– O kas, mokytojau, mano berniukui sekasi gerai?

– Na, jam gerai sekasi matematika ir chemija!

– Tai tuomet samdysime matematikos ir chemijos korepetitorius.