Yra bent keli projektai, kuriuos būtų galima įvardyti kaip tikrai neatitinkančius ne tik tarpukario architektūros kokybės, bet ir elementaraus standarto, kuris keliamas kad ir foninei miesto architektūrai.

Tačiau tikriausiai bloga architektūra (kaip ir bloga urbanistika) yra neišvengiamas kelio vingis, kuris veda į gerą architektūrą ir darnią urbanistiką.

Neseniai su kolegomis iš Kauno technologijos universiteto atlikome tyrimą, kokią socialinę-ekonominę naudą Kaune gyvenamojo nekilnojamojo turto rinkai suteikia paveldas ar buvimas paveldo teritorijoje. Rezultatai buvo gana tikėti: paveldu mes vis dar linkę pasinaudoti, kad kaimynystėje pastatydami kažką indiferentiško, galėtume uždirbti daugiau.

Bet, jei matome, kad centras arba tas vadinamasis miesto branduolys tampa populiarus, net jei mes, kaip kultūra, šioje stadijoje prie jo kokybės prisidedame ne tiek ir daug (turiu omenyje naujų pastatų vertę), tai vis tiek tai indikuoja apie postindustrinių procesų įsigalėjimą Kauno mieste, kas savaime yra labai gerai.

Prieš kelerius metus su kolegėmis iš Kinijos vienoje konferencijoje diskutavome tokia įdomia tema: ar galima išsaugoti urbanistikos ir architektūros paveldą, jei yra prarandama šio fizinė forma. Ir pasirodo, kad galima, jei vietinei kultūrai būdinga tai, kad būtent kultūrine patirtimi grindžiami civilizacijos sprendiniai.

Kolegės pristatė tyrimą apie drastišką miestų plėtrą įvairiose Kinijos provincijose. Ir nors vietoje tradicinės kinų architektūros atsirado tarptautinio stiliaus pastatai, dažnai aukštuminiai, atskiri urbanistiniai genotipai išliko natūraliai, be specialaus architektų ar valdžios atstovų planavimo. Atvirkščiai – vietose, kur būta mažesnio reguliavimo, planinis, erdvinis, elgsenos normų erdvėje genotipas liko labiausiai artimas tradicinei Kinijos erdvei.

Taigi paveldas, jo tyrėjos Sophia Labadi žodžiais tariant, yra ne tik tas vienas užšaldytas laiko ir erdvės taškas – negyvas, nes dar neatsirado paveldosaugininkas, kuris galėtų sustabdyti erdvėlaikio tėkmę. Paveldas – tai kultūrinės patirties visuma, neretai besireiškianti intuicija grįstais sprendimais. O juk dar kartą galime prisiminti – intuicija – tai aukščiausia žinojimo forma.

Iš Kinijos grįžkime į Kauną. Beje, negalvokime, kad esu nereguliuojamos plėtros šalininkas. Radikalią Kinijos miestų plėtrą pačios Kinijos mokslininkės buvo įvertinusios neigiamai. Juk iš tiesų, jei architektai kurdami plėtrą rėmėsi tūkstantmečius siekiančia šalies architektūros mokykla, tai po mūsų ateinantieji remsis šia naująja bekultūre architektūra?

Kita vertus, net ir architektūros paveldą, namo kultūrinį krūvį pati architektūra kuria tik iš dalies: kokybė, įtaką tolesniems laikams dažniausiai susiformuoja nematerialioje kultūrinėje plotmėje. Kaunas šiuo atveju seka tarpukario modernizmo tradicija, neretai, netgi gana primityviai kopijuodamas: bent keli biurų ir gyvenamieji pastatai turi akcentuotas juostinių langų imitacijas, suapvalintus ir nusklembtus kampus bei kampinius langus. Bene geriausiai ir originaliausiai tarpukario architektūrą, mano galva, įprasminantis šiuolaikinės architektūros objektas – Gustės Kančaitės projektuotas biurų pastatas Jonavos gatvėje. Tai pavyzdinis projektas, parodantis, kaip mieste randasi architektūra, jungianti praeitį su ateitimi per aukštos kokybės šiandienius sprendinius.

Tačiau dabar aktualiausias mieste vykstantis projektas, turintis neišsemiamą kultūrinę potekstę, – Kauno sporto halės rekonstrukcija.

Galima pasidžiaugti, kad netekusi pagrindinės miesto susirinkimo erdvės statuso "Žalgirio" arenos naudai, Kauno sporto halė gyvens kitokį gyvenimą.

Kauno sporto halė populiariai dar vadinama krepšinio meka tikrai nusipelno tokio stipraus apibūdinimo, bent jau Lietuvos architektūros ir kultūros kontekste. Visų pirma halė – tai ne tik Anatolijaus Rozenbliumo talentingai panaudota arkinė kniedinė konstrukcinė sistema, tačiau tai jau utilitarus pastatas, kaip rašo architektūros istorikas dr. Vaidas Petrulis, "pigiausiomis priemonėmis buvo siekta sukurti kuo daugiau vietų turintį pastatą". Ir čia visa esmė. Šiuo atveju tas utilitarumo siekis yra betarpiškai susijęs su modernizmo dvasia, su Detroite vykusia mašinų revoliucija ir ten kūrusiu genialiu architektu-konstruktoriumi Albertu Kahnu.

Tad halė, nors ir verčiant būtinybei – 1939 m. Europos krepšinio čempionatui – vis dėlto galėjo tapti tuo persilaužimo tašku, tiesiančiu tam tikrą kelią į ano meto inovacijas. Prisiminkime: iki tol nors pastatų architektūrinė forma tarsi bylojo apie modernybės siekius, tačiau modernizmui būdingos metalo konstrukcijos buvo naudojamos tik protarpiais. Galop (ir gaila), kad nesužinome, ar nuo halės būtų prasidėjęs kitas Lietuvos ir Kauno modernybės etapas (daug būtų priklausę nuo bendrųjų socialinių ekonominių dėsnių, industrializacijos tempų, atsivėrimo užsienio investicijoms), – visa tai nutraukė karas ir okupacijos. Todėl halė tapo simbolinio pasipriešinimo vieta. Ir tai jau neblogai.

Prieš keletą metų rašydamas vienam jau nebeegzistuojančiam Kauno kultūros portalui, konstatavau faktą, jog Kauno sporto halė ir "Žalgirio" arena yra to paties kultūrinio genotipo apraiškos skirtingame laike, kitoje erdvėje ir nieko bendro neturinčioje architektūrinėje formoje. Halė – kaip ir arena – abi tarsi studento paskutinės nakties darbas, nes nebūtų atsiradusios, jei ne būtinybės imperatyvas.

Abi novatoriškos lokaliame kontekste, tačiau tam inovatyvumui naudoja tarptautinėje kultūroje jau paplitusius ir patikrintus stilistinius argumentus: halė – konstruktyvizmą, arena – high tech architektūros kalbą. Galop abi susilaukė daug kritikos tiek tarp profesionalų, tiek  plačiojoje visuomenėje. Beje, "Žalgirio" arena bėgant laikui gražėja (dėl visuomenės ir tų pačių profų skonio lavėjimo), halė šios progos lyg ir neturėjo.

Tiesa, 1958–1962 m. buvo atlikta rekonstrukcija, beje dalyvaujant ir pačiam konstruktoriui A.Rozenbliumui. Išnyko vertingi stoglangiai, tačiau ties pastato galais atsirado dideli ekraniniai langai, kurie užbaigė modernistinę halės idėją. Rekonstrukcijos metu ketinama atkurti stoglangius, tačiau kiek gaila, kad galuose bus panaikinti minėti langai ir vietoje jų bus atkurtas 1939 m. vaizdas, kuris šiuo atveju vizualiai pasunkina pastato tūrį. Stoglangiai su fasado langais iš tiesų atspindėtų pastato raidą.

Vis dėlto galima pasidžiaugti, kad netekusi pagrindinės miesto susirinkimo erdvės statuso "Žalgirio" arenos naudai, Kauno sporto halė gyvens kitokį gyvenimą. Ir tarsi gaila, kad čia nebevyks sporto renginiai, tačiau halės genotipą visada galima įžvelgti tame kaunietiškos būties sande, kuris yra nukreiptas į inovacijas, santūrų racionalumą ir ateitį. Juk net pats Martinas Heideggeris teigė: tik tas, kuris turi ateitį, gali kurti istoriją.