Tai nėra vienintelė šio komplekso įdomybė. Minimas pastatas stovi faktiškai kitoje gatvės pusėje, nei yra švenčiausia visų pasaulio musulmonų vieta – Kaabos akmuo ir mečetė; jis čia atsirado nugriovus istorinį gynybinį XVIII a. pastatą, kurio paskirtis buvo saugoti Kaabos akmenį nuo įvairiausių vandalų puldinėjimų.

Taigi Saudo Arabijos šeichai (tiesą sakant, niekada nesigilinau, ar sprendimas dėl projekto buvo kolektyvinis, ar vienašališkas) pasielgė taip, tarsi laisvai interpretuotų miesto percepcijos genijaus Christopherio Alexanderio supratimą apie šventąsias vietas mieste: kiekviename mieste esanti šventa vieta turi būti apsupta tam tikrų struktūrų, kurios pabrėžtų centro šventumą ir būtų tarsi įžanga jo pajautai. Šeichai taip ir padarė – sukūrė viešbučių ir visokių pramogų bei paslaugų kompleksą, kuris turėtų palengvinti chadžo procesą kiekvienam pasaulio musulmonui jį palengvinant ir dar labiau komercializuoti. Įdomu tai, kad dangoraižių kompleksas oficialiai priklauso vyriausybei.

Prieš smerkdami visko pertekusius žmones, kurie priima sprendimus Saudo Arabijoje, nuo kurių norų ir įgeidžių neretai priklauso ir dažno lietuvio ar Lietuvos verslininko gyvenimas planuojant išlaidas degalams, prisiminkime ir Europos, kurioje susiformavo paveldosauga, praeitį bei genezę. Juk čia nuolat atsirasdavo epochos, kurias dabar mes suvokiame kaip istoriją, kai žmonija savo egzistenciją tiesiog įprasmindavo per aukštingumo siekį.

Viduramžiais atsiradusios didžiulės ir šviesios katedros – ne vien inžinerinių sprendimų tobulėjimo padarinys. Ne! Inžineriniai sprendiniai atsirado iš vyravusio šūkio: kuo daugiau šviesos – tuo arčiau Dievo. Mat pagrindinis bažnyčios siekis buvo statyti pastatą, kurio interjerą puoštų pro plačius langus įeinanti šviesa. Na, ir galiausiai ši mitologija itin aiškiai atsikartoja jau XX a. pradžioje, kai JAV dangoraižiai tampa finansinio kapitalizmo šventvietėmis, suformuojančiomis ne tik amerikietiškąją "downtown" tipo miesto morfologiją, bet ir kuriančią kasdienius bei nekasdienius ritualus.

Kaune aukštybiniai pastatai neauga. Neauga ir paveldui šiuo aspektu negrasina. Bėda ta, kad Kaune dominuoja nekokybiškos, turinio neturinčios horizontalės.

Pažvelkime ir į Kauną. Čia galima prisiminti ir bene legendines vadinamąsias urbanistines aukštingumo lenktynes tarp Kauno rotušės ir Jėzuitų bažnyčios XVI a., kai instucijos savotiškai kovojo dėl simbolinio valdžios įprasmino mieste būtent per vertikalųjį aspektą miestovaizdyje. Galų gale Kristaus Prisikėlimo bažnyčia kaip atgimusios valstybės simbolis irgi įprasminta vertikalioje architektūrinėje konfigūracijoje.

Tad vertikalės sąvoka miestovaizdyje yra natūralios antropogeninės prigimties ir pati savaime yra aukščiau kultūros paveldo objekto. Juk ji – viena iš tų nematerialiųjų savybių, kuriančių materialius kultūros paveldo objektus: bažnyčias aukštais bokštais, piramides karaliams-dievams laidoti, mečetes su raketas primenančiais minaretais, verslo koorporacijų bokštus, pranokstančius visas ligišiolines aukštutines struktūras mieste.

Būna ir atvirkščiai. Neretai dominuoja ir horizontali kofigūracija – senovės Graikijos šventyklos, renesansiniai palaco ar šiuolaikiniai muziejai, mokslo ir technologijų centrai, bibliotekos orientuotos į horizontalią dimensiją. Horizontalūs centrai mieste paprastai turi labiau išreikštą turinį, būtent turinys jiems įkvepia formą, o ne atvirkščiai, kaip yra vertikalioje dimensijoje, kai gotikos kultūriniam periodui reikėjo, kad sklindanti į interjerą šviesa įkvėptų Dievo supratimą visuomenėje.

Kad ir kaip būtų, mes kalbame apie tai, kas galima ar kas negalima kultūros paveldo objekte ar prie jo. Saudo Arabijos vadovybė sukūrė stiprų postmodernistinį projektą, kurio forma neturi nieko bendro su vietinėmis ar bet kokiomis kitomis islamo tradicijomis. Vakarietiško kičo produktas yra aukštai iškilęs virš švenčiausios musulmonų vietos ir, daugelio manymu, tai yra negerai.

Manau, kad negerai visų pirma yra tai, kad valstybė kelių ar vieno asmens vardu gali nuspręsti tokius dalykus. Lygiai kaip aš nepritariu, kad Kauno savivaldybė, matyt, pirks maistą vaikams darželiuose iš kokio stambaus tiekėjo neva geresne kaina. Juk tai irgi ne kas kita kaip kelių asmenų priimtas sprendimas ir savotiška vertikalė, tik ne architektūrinė, bet sprendimo priėmimo.

Tačiau Kaune aukštybiniai pastatai neauga. Neauga ir paveldui šiuo aspektu negrasina. Nors galbūt prieš kadencijos pabaigą ir bus pranešta apie vieno iš grandiozinių planų įgyvendinimo pradžią 2022 m. O gal ir nebus.

Bėda ta, kad Kaune dominuoja nekokybiškos, turinio neturinčios horizontalės. Buvau šokiruotas pamatęs vaizdą socialiniame tinkle, kai vienas labai svarbus Kauno kultūros paveldui žmogus dalijasi nuotraukomis iš greitojo maisto restorano Karaliaus Mindaugo prospekte, kitaip sakant, ir taip jau sudarkytoje Senamiesčio dalyje. Nustebino ne nuotraukų turinys, bet tai, kad nesuprantama, jog tai yra blogai: ir architektūriškai, ir socialiai, ir sveikatos požiūriu. Todėl mes kol kas, negalėdami statyti urbanistinės vertikalės, statome kvailumo Babelį, kurio likimas bus toks kaip ir mesopotamiškojo originalo.

Saudo Arabijos gyventojai parinko švenčiausiai savo vietai kičinės kultūros atspindį – pseudoneogotikinės stilistikos dangoraižį, kuris nepadarytų gėdos ir Kijevo šiuolaikinei architektūrai. Dangoraižis centralizuos musulmonų chadžą – anksčiau smulkesnėse užeigose ir apgyvendinimo namuose gyvenę musulmonai iš viso pasaulio galės leisti laiką po vienu stogu ir apsivalę per Alachą dar užeiti į kazino, esantį keliais aukštais žemiau nei jų kambarys. Bet tai yra tikra, taip buvo ir bus, tai autentiška, nes nepridengta po paveldosaugos skraiste. O mes turėsime Kauno senamiestyje įsikūrusią greitojo maisto užeigėlę, bet jos juodo pastato atsiradimas dar ir ciniškai įteisintas paveldosauginės minties standartais.

Neabejoju, kad Saudo Arabijos gyventojai čia nuo mūsų atsilieka. Kaunietiškas chadžas kur kas aiškesnis ir netgi visiškai eliminuoja bet kokį šventumą, na, ar kultūrinį sluoksnį. Mekoje tūlas musulmonas juk vis tiek nueina prie Kaabos ir ten atlieka savo ritualus. O Kaune užteks pavažiuoti Karaliaus Mindaugo prospektu, sustoti užkandinėje, pasiimti iš centralizuoto tiekėjo gaunamą šlamštą, įmesti jį į skrandį – ir chadžas baigtas.

Galų gale tokio komplekso kaip "Abraj Al Bait" atsiradimas motyvuojamas ir tuo, kad į Meką atvyksta vis daugiau turistų, t.y. ne musulmonų, o šiaip žmonių – tiesiog pasižiūrėti. Tam reikalinga infrastruktūra. Aš irgi norėčiau ten nuvykti, man Kaabos akmuo atrodo toks magiškai šventas, nors ir nesu musulmonas. O Kaune turistui bus palengvintas gyvenimas ir Kauno senamiesčio potencialaus savitumo pamatyti neteks, dėl to ir galvos nereikės sukti. Juk kas suks galvą dėl daugybės  vadinamojo skandinaviškojo stiliaus naujos architektūros namų (kurie, tiesą sakant, neturi nieko bendro su Skandinavija) ar kažkokios užeigos, kurią galima rasti bet kur kitur pasaulyje.

Tad kaunietiškas chadžas yra paprastas, lengvas ir ganėtinai bukas. O kam dabar patinka sudėtingi dalykai? Laukiu nesulaukiu, kada pastatysime daugiabutį kur nors tarp Šv.Jurgio bažnyčios ir Kauno pilies. O gal geriau – šiukšlių deginimo katilinę.