Prieš porą metų, kai teko susipažinti su galutinėmis projekto vizualizacijomis, atsimenu, apie projekto vizualinę kokybę – architektūrinę kokybę, viename iš kultūros portalų, atsiliepiau gana neigiamai. Ką jau čia gana. Iš tiesų neigiamai. Juk Vienybės aikštė yra suformuota laisvos Lietuvos genotipinėje dalyje panteone, tad jo fenotipas – naujoji dalis – turėtų byloti neabejotina kokybe. Tad straipsnis buvo neigiamas. Iš tiesų, kas pasikeitė ar kas nepasikeitė per tuos dvejus metus?

Vartant scholasto Mokytojo Eckharto raštus jų aktualumas šios dienos pasaulio procesams atrodo neabejotinas. Viena iš idėjų, panašiai kaip ir Gintaro Beresnevičiaus veikaluose – apsiribojimas, yra tai, kad Vienis yra visa ko pamatas ir jis savo esme priartėja prie Niekio. Tai įdomu. "Ir kaip joks daugis negali suskaidyti Dievo, taip ir šio žmogaus (turinčio Dievą – aut. past.) niekas negali padalyti ar suskaidyti, nes jis yra vienis Viename, kuriame visas daugis yra vienas ir ne-daugis." Po kokių keturių amžių Baruchas Spinoza ir Gottfriedas Leibnizas šią temą išskleis tiesiog taip tobulai, kaip tik įmanoma, bet pagrindinė monadologinė idėja nekis nuo Plotino laikų Antikoje.

Todėl ir aš, anuomet rašydamas apie naująjį verslo centro pastatą (tiksliau – jo rekonstrukciją), paskutinėje pastraipoje pasilikau vietos manevrui ateityje. Šiek tiek remdamasis Georgu Williamu Friedrichu Hegeliu, kažkiek galvodamas apie kinų kultūrinę tradiciją, vykdomą per "Zhonghua wenhua", samprotavau, kad formos pobūdis iš tiesų nėra toks svarbus, jei yra turtingas minties pobūdis.

"Zhonghua wenhua" žinios susideda iš mitologijos ir pasakų, realių ir išgalvotų įvykių, žmonių, dievų, meno atributų ir kitų artefaktų pažinimo ir jų bendro kultūrinio naratyvo (esmės ar genotipo) supratimo bei transliavimo.

Kitaip sakant, nėra svarbus nei joks pavienis objektas, nei tų objektų išvaizda ar jų turinys. Svarbus yra vien santykis tarp jų ir tai, kas jame lieka pastovaus, o kas kinta erdvėlaikio kontinuume. Todėl vaikščiodamas aplink bebaigiamą "Pramprojekto" pastatą pastebėjau, kad galbūt čia yra kažkas įdomaus.

Visų pirma tai monotoniškumo intencija. Galima sakyti, jog tai ir minusas, tačiau geriau pagalvojus monotoniškumas virsta meditatyvumu ir šioje vietoje suvokėjas tikrai turi apie ką pamąstyti. Nuo Čatal Hujuko (neolito miesto dabartinės Turkijos teritorijoje – red.past.) iki vieno modernizmo architektūros pradininkų Ludwigo Mies van der Rohe formos dematerializacija kai kurioms kultūroms būdavo esminis formos turtingumo bruožas.

Antra, būdamas plokščio fasado, "Pramprojektas" lieka permatomas. Ir tai gerai, nes permatomumas ne tik kiaurai formą, bet ir kiaurai kuriančiuosius principus, ir yra esminis intelektualios architektūros bruožas.

Man patinka, jog čia visgi nepersistengta ir galbūt – bet tik galbūt – mes priartėjame prie to, ką galima būtų pavadinti minimaliu prisilietimu, išryškinant įdomiąsias jau egzistuojančio objekto vertybes.

Patarčiau pasivaikščioti po pastato vidinę dalį už VDU bibliotekos korpuso: atsiveria įdomus kontrastas tarp vidinio tarpukario modernizmo gyvenamojo kvartalo ir jį supančio rekonstruoto objekto. Nors formos skirtingos, bet gali nujausti, kad dalijamasi bendru genotipu. Iki rekonstrukcijos to labai trūko.

Trečia. Kompleksas atrodo keistas. Anglakalbiai architektūros kritikai mėgsta vartoti žodį "bizarre" – juo įvardijama kažkas provokuojančiai keisto, bet dažniausiai tas keistumas būna kuriamas per impozantišką formą it koks Franko Gehry "Šokantis namas" Prahoje. Čia gi keistumas visiškoje abstrakcijoje. Ir tai gerai.

Galiausiai, vaikščiojant aplink neapleido viena mintis, tam tikra prasme neduodanti ramybės jau kurį laiką. Čia norėčiau grįžti prie nykimo, entropijos kaip neišvengiamo gamtos ciklo logikos. Rašiau kažkada apie senąsias Kelmės kapinaites, kuriose grožį būtent ir kuria entropija. Entropija irgi yra kūrybos dalis. Iš tiesų, juk tam, kad atsirastų ne tik gyvybė, bet ir civilizacija, Žemės planetoje, supernovų nyksmas irgi labai reikalingas: juk visi elementai, kurių atominė masė yra daugiau nei 26, yra sintezavęsi būtent "mirštant" supernovoms. O kiek vietos ženklodaros ir vietos kūrybos identitetų galima semti iš Kelmės kapinaičių!

Tad naujasis "Pramprojektas" pasiūlo kitą identitetą panašioje formoje. Man patinka, jog čia visgi nepersistengta ir galbūt – bet tik galbūt – mes priartėjame prie to, ką galima būtų pavadinti minimaliu prisilietimu, išryškinant įdomiąsias jau egzistuojančio objekto vertybes. Matyt, nesutapimas bus tas, jog aplink "Pramprojektą" teko pasivaikščioti po Zapyškio ažiotažo. Būtent pastaroji situacija gerai parodė, kad kartais ieškant sudėtingų sprendimų, neva paimtų iš kažkada buvusios ištryptos aikštės formos, mes sukuriame nereikalingų artefaktų. Juk Zapyškio atveju būtų užtekę medinio takelio, paslėptų elektros linijų, gal kelių suoliukų ir... viskas. Klimato kaitos kontekste pilti betoną ant žolės lyg ir neprotinga, nešiuolaikiška bei nereikalinga.

"Pramprojekto" rekonstrukcijoje neatsirado nieko nereikalingo. Su V.Putvinskio gatve besiribojantį korpusą pabandyta pavaizduoti tartum ką tik nusileidusį iš kosmoso ir, sakyčiau, kad tai silpniausia objekto dalis. Nors atrodo geriau, nei tai, kas buvo vietoje jo. Visgi daug įdomiau pasivaikščioti klaidžia pastato vidine dalimi, palyginti jį su tiesiog nuostabia tarpukario modernizmo architektūra. Beje, siūlyčiau dėmesį atkreipti į vidinės korpuso dalies langus – stiklai vizualiai atrodo tarsi berėmiai, esantys tame pačiame lygyje su su fasadu. Čia gali pamąstyti apie funkcionalizmo architektūros ribas.

Kartu su pastato rekonstrukcija sutvarkyta ir aikštės plokštuma. Kas svarbu – pastatytas ir požeminis automobilių garažas. Tiesa, nereikia tikėtis, kad pati aikštė bus itin gyvybinga, bet, sakyčiau, kad tai ir neturi būti jos pagrindinė išeitis. Galop, kai aikštei reikės rekonstrukcijos, manau, čia galėtų atsirasti dar vienas pastatas, galbūt net visiškai tokios pat stilistikos kaip ir dabartinis "Pramprojektas".