Ir štai sykį viename mieste atsirado du gabūs architektai. Vieno pavardė buvo Buldozeris, kito – Ekskavatorius. Ir suskato tie architektai keisti miesto veidą, kad kuo greičiau tas miestas taptų panašus jei ne į Lady Gagą, tai bent jau į Filipą Kirkorovą. Lėšas juk reikia panaudoti, nesvarbu, ar jos iš kokių fondų, ar tiesiog kažkas už parduotus česnakus pervedė. Reikia kažką statyti, prieš tai ką nors nugriovus.

Nugriauname "Merkurijų", jo vietoj teiškils kokie nors kabantys Semiramidės sodai. Na, tegu, tačiau visi matome, kad toje vietoje greitai "ąžuolai žaliuos", nes gamta čia, regis, stipresnė už investicinius planus. Nugriauname "Kauką", vis tiek dabar visi renkasi picerijas, tai kam tų buržuazinių atgyvenų?

"Kauke" teko dirbti, vos šiam atsidarius, tad ir pamenu, kuo įsimintina ši vieta. Buvo padaryta viskas, kad čia atvykusi kokių kirgizų grupė ilgam prarastų žadą, supratusi, jog geras gyvenimas nebūtinai vien Jungtinėse Valstijose. Laikinosios sostinės ir Mažojo Paryžiaus fluidai čia buvo įgyvendinti su kaupu. Smuikais čia grieždavo geriausi dar neemigravę Kauno žydai, po visų programų naktinis restorano sargas a.a. Algirdas Patackas, pasidėjęs popierius tiesiog ant baro, rašydavo straipsnius į "Katalikų bažnyčios kroniką", o šių eilučių autorius, savuosius popierius pasidėjęs ant ABBA vinilo, rašė pirmąją knygą. "Kaukas" buvo kičinis, bet labai elegantiškas ir jo buvimas pilkoje sovietinėje realybėje laikytinas beveik rezistenciniu. Nes kalbų, kad "sugrįš iš užsienio Smetona ir Lietuva vėl bus laisva" čia pasigirsdavo gana dažnai. Ir štai atėjo architektas Buldozeris ir architektas Ekskavatorius. O toliau – nesunku nuspėti. Jei ąžuolais užželtų – dar nebūtų pats blogiausias atvejis.

Žinoma, kad toje vietoje atsiras brangių butų statinys ir iš jo VIP-inių balkonų bus labai gera žvelgti į Kauną, jis visas bus po kojom. Tiktai kokį jį matysim? Be Binkio ir be Truikio, nes šie mėgdavę sėdėti kavinėje, kurios nebėra. Be Dolskio ir Šabaniausko, nes jie dainuodavę restoranuose, kurių nebėra. O didieji miesto žmonės ir yra dalis mūsų. Kai sunaikinamos vietos, juos menančios, mūsų pačių irgi šiek tiek nudyla. Gyvoji atmintis yra svarbesnė už memorialines lenteles ant fasadų.

Tad gal ir nėra taip jau būtina žiūrėti į miestą kaip į plytų krūvą: vienas išardei, kitas sumūrijai. Kartais ir plytoms skauda.