Artėjant svarbiausios vasaros sezono parodos, Mindaugo Navako retrospektyvos, atidarymui (penktadienį, birželio 27 d., Nacionalinėje dailės galerijoje) ir jau dabar apžiūrint galerijos prieigose montuojamus gigantiškus objektus, kyla noras dar kartą perdirbti vieną seną ir keistą istoriją.

Žodį "perdirbimas" kaip prisiminimo katalizatorių panaudojau, be abejo, sąmoningai. Nemenka dalis M.Navako kūrybos yra praradusių paskirtį daiktų transformacija į kitus daiktus su visiškai kitokiais pranešimais ir funkcijomis, kaip tai atsitiko su degalų cisterna, kai jos vieną galą ant pjedestalo švelniai kilstelėjo keliolikos tonų jėgos kranas.

Tonos – tonomis, o labiausiai intriguojantis (manau) perdirbimo veiksmas užkoduotas parodos pavadinime "Šlovė buvo ranka pasiekiama". Teiginys, kaip ir visa M.Navako kūryba, nedelsiant įtraukia į ginčo lauką, nes juk kaip tai šlovė nepasiekta? Pasiekta ir viršyta. Nacionalinė premija – yra. Kūriniai stovi keliose Europos sostinėse? Stovi. Venecijos bienalėje Lietuvai atstovauta? Atstovauta. Muziejai ir kolekcininkai kūrinius perka? Žinoma. Dailės akademijoje profesoriaujama? Taip, ir ne nuo vakar. Bet, įvedus perdirbimo elementą, išnyra kitas argumentas – menininkas nepateko su savo kūriniais į LTSR revoliucijos muziejų, jie pastate atsirado tik tuomet, kai jis buvo rekonstruotas į Nacionalinę dailės galeriją.

Perdirbimo aura lydi beveik visas viešąsias Vilniaus skulptūras. Štai išardyto paminklo generalgubernatoriui Michailui Muravjovui akmenis skulptorius Boleslovas Balzukevičius panaudojo statydamas paminklą 1863 m. sukilėliams atminti Dubičiuose, o neužbaigto paminklo Adomui Mickevičiui granitinės plokštės ankstyvuoju pokariu virto generolui Ivanui Černiachovskiui skirto laikino obelisko dalimi. Ir daugiau pavyzdžių galybė: pastatytame A.Mickevičiaus paminklo komplekse įkomponuoti nuo ano likę Henriko Kunos bareljefai, pradingusiam Sniečkaus miestui skirta dekoratyvinė skulptūra virto paminklu nepriklausomybei. Net viena naujausių, garsiausių, labiausiai fotografuojamų, daugumos nekenčiama, o mažumai tapusi kultine "Krantinės arka" turi nuosavą perdirbimo istoriją. Šios skulptūros siužetas nėra sudėtingas – tai nostalginis paminklas neįvykusiai sostinei ir neįvykusiai industrinei revoliucijai. Jei Vilnius (ir LDK) būtų išvengę XVII a. ekonominio nuosmukio ir toliau sekusių politinių katastrofų, toje vietoje, kur dabar yra "Krantinės arka", XIX a. viduryje, kaip ir visuose Europos urbanistiniuose centruose, būtų atsiradusios gamyklos. Verslas elgtųsi logiškai – gamybą reikia kurti pigiausiose, arčiausiose prie miesto centro žemėse ir, be abejo, šalia vandens, svarbiausio garo amžiaus energijos šaltinio. Krantinėje atsirastų gausybė kontrukcijų, vamzdžių ir kitokių įrenginių, kuriuos išlikusius XXI a. gyventojai su meile poliruotų, o buvusiuose cechuose įrengtų apartamentų pirkėjai primokėtų mažiausiai 10 proc. už industrinį vaizdą. Visa, kas galėjo būti, neįvyko. Vilnius neteko sostinės vardo, negavo verslumo ir galiausiai virto svetimos valstybės mylimu užkampiu. "Krantinės arka" yra civilizacinių netekčių paminklas, ir perdirbimo faktorius (ji sumontuota iš Rusijos užsukto "Draugystės" naftotiekio vamzdžių) šioms netektims suteikia dar bent kelis papildomus atspalvius.

Vilniaus paminklų antrinio panaudojimo kontekstas verčia daryti akivaizdžią išvadą – šis miestas paminklus atmeta. Viešas skulptūras priima, o paminklus, sukurtus rimta veido išraiška, nugriauna. Juk vienintelis ilgiausiai išlikęs sostinės paminklas yra mikroskopinis kompozitoriaus Stanislovo Moniuškos biustas, kuriam irgi XX a. dešimtajame dešimtmetyje buvo nukirsta galva. Beje, čia taip pat daug tradicinio vilnietiško skulptūrinio taupumo – biusto pjedestalas kadaise laikė senąjį (ne tą naujesnį, kuris yra Markučiuose) paminklą Aleksandrui Puškinui, o kai kurie istorijos tyrinėtojai teigia, kad S.Moniuškos biusto postamento pagrindui panaudoti nugriauto paminklo imperatorienei Jekaterinai II apdailos elementai.

Padarius išvadą, reikia ieškoti sprendimo ir paieškos nėra ilgos. Kaunas yra rimtas miestas. Čia atsirado moderni Lietuva, čia ji ir buvo suformuota. Todėl ir lietuviški paminklai Kaune atsiranda organiškai bei stovi jie ilgai. Tegu taip ir būna toliau.