Viena iš labiausiai neoliberalų laikotarpį atspindinčių meno šakų yra šiuolaikinis šokis. Šio šokio trupės yra labiausiai efemeriškos, jos susiburia vienam ar keliems projektams įgyvendinti ir vėl išsiskirsto kurti naujas menines konsteliacijas. Jas sudaro brandūs, kūną iki tobulumo išlavinę ambicingi žmonės, kurie nepripažįsta genderizmo, savo kūryboje yra translytiški, todėl tolerancija kitokiam yra natūrali ir savaime suprantama. Dažniausiai jie neprisiriša prie vienos gyvenamosios vietos ar vieno kolektyvo, keliauja iš vieno miesto ar šalies į kitą, o svarbiausiu jų sustojimo kriterijumi yra įgalinanti kūrybos erdvė. Tokios erdvės dažniausiai susikuria didžiausios gerovės šalyse – viena jų neabejotinai yra Vokietija. Vienu metu talentingiausi šokėjai iš viso pasaulio būrėsi Berlyne, Podevilyje, šiuo metu šokio centru laikoma Vokietijos Ruro žemė, kurioje vienas šalia kito išsidėstę Esenas, Dortmundas, Bochumas ir Diuseldorfas – konkuruojantys ir vienas su kitu sugyvenantys postindustriniai miestai.

Šokio terpė yra ir viena kūrybingiausių – tai priešakinis laukas, kuriame eksperimentuojama su garsu, šviesa ir naujųjų medijų technologijomis, kuriamos naujos jungtys, todėl aplink šokį buriasi ir kitų sričių menininkai. Šių žmonių grupės, tarsi plaukiojančios rizomatiškos salelės, traukia į save panašius ir kuria inovatyvią kritinę masę, kuri lemia vietovės įvaizdį ir daro ją patrauklią įvairiems kitiems pokyčius kaip gyvenimo būdą vertinantiems žmonėms. Arba, kitaip tariant, šokiu galima keisti miesto mentalitetą ir išvaduoti jį nuo slegiančių praeities šmėklų ar baimių.

Kad šokis yra nomadiška taki terpė rodo ir dabartiniai pokyčiai Kauno "Auroje". Mūsiškis šokio teatras jau ir anksčiau buvo atviras kitokiam mąstymui ir tarptautiškumui, bet tik šįmet ši trupė tapo visiškai tarptautiška, t. y. daugiau nei pusė jos šokėjų yra kitų šalių piliečiai. Tai rodo šios trupės pripažinimą tarptautiniu lygiu, be abejo, yra sveikintina, tačiau tai atskleidžia ir tam tikras šiuolaikinio šokio vystymosi mieste tendencijas. "Auros" teatras gyvuoja daugiau nei dvidešimt metų, jame išaugo talentingų šokėjų ir šokiui imlių žiūrovų kartos, tačiau ši šokio terpė, skirtingai nei vilnietiškoji "Menų spaustuvė", taip ir netapo naujų šiuolaikinio šokio sambūrių gimdyve. Užuot čia kūrę savas šokio mokyklas, talentingiausi "Auros" šokėjai palieka Kauną ir savo talentus atiduoda sostinei arba ir išvyksta iš Lietuvos. Galima būtų manyti, kad talentingieji šokėjai neturi pakankamai lyderio ambicijų ir nekovoja dėl vietos po saule. Kita vertus, jei jie yra laukiami šokiui imlesnėse vietovėse, kodėl turėtų likti Kaune?

Miesto kultūros politikos formuotojai taip pat turėtų atsakyti į klausimą – ar Kaunui pakanka vieno šokio teatro, kuriame, atrodo, dirbs vis daugiau ir daugiau užsieniečių, ar vis dėlto reikėtų skatinti ir sudaryti sąlygas naujoms šokio iniciatyvoms atsirasti tam, kad geriausieji dirbtų savo gimtajame mieste ir turtintų jį savo kūryba? O gal miestas ir vėl turėtų remti dešimtmečius vegetavusį, likviduotą ir vėl finansavimo prašantį ir iš pelenų prisikelti bandantį pantomimos teatrą? Anksčiau ar vėliau miestas turės apsispręsti, kaip nori save pozicionuoti Lietuvoje ir Europoje – drąsiai žvelgti į priekį ir priimti kūrybos iššūkius, ar tik kūrenti blėstančią, natūraliai išsikvepiančią ugnį.