Vasara – atostogų metas ir geriausia proga pakeliauti. Vieni vyksta į svetimas šalis, kitiems užtenka nukakti prie Baltijos jūros kranto, dar kitiems norisi aplankyti savo šalies miestus ir kaimus. Dar kažkam labiausiai patinka sėdėti namie ir tvarkytis per metus vis atidėliotus buities rūpesčius, o vakarais mėgautis upių santakos vasariška idilija, Kauno senamiesčio šurmuliu.

Arba išvis iš namų nekišti nosies ir tiesiog mėgautis knyga, kuri leidžia pakeliauti ne tik geografiškai, bet ir laiku. Viena tokių knygų – Dariaus Antanavičiaus parengta XVI a. vidurio Kauno "Tarybos knyga". Stora, didesnė jos dalis – lotyniškai, o maždaug trečdalis – lietuvių kalba. Bet ir to trečdalio užtenka, kad galėtum panirti į vieno dešimtmečio (1555–1564) kauniečių gyvenimą ir palyginti jį su šiandieniu.

Kaip ir šiandien, taip ir tada, prieš 500 metų, miestas gyveno civilizuotą, kasdienių įvykių kupiną gyvenimą. Apie jį liudija miesto tarybos raštininko plunksna, fiksavusi vienas iš kito besiskolinančių miestiečių ginčus ar skriaudas, be tėvų likusių vaikų globos aktus, miesto tvarkymo, prekybos reikalus. Lakoniški trumpi raportai atskleidžia visą miesto panoramą – taip ir matai, kaip kitoje Nemuno pusėje, Aleksote, pamažu iškyla ką tik pastatytos vytinės (burinio laivo) siluetas, o šiapus į prieplauką ką tik įplaukė burmistro Simono Gradovskio laivas, pilna statinių druskos, avižų, silkių ir medaus. Uždusęs ir panikuodamas į uostą atbėga Mykolas Tička – jo laivas, turėjęs atplaukti iš Karaliaučiaus, taip ir nepasirodė.

Greičiausiai ir vėl vairininkas Juchna plaukė pavojingąja Rusnės upe, vėl sulaužė ar pradangino laivą, o nuostolius vėl reikės išieškoti tarybos teisme. Jeigu taip ir toliau – reikės siųsti tokius kaip jis į kartuves.

Nuotaiką kauniečiams kelia aplink turgaus aikštę įsikūrę prekiautojai – čia kvepia kvietine ir rugine lietuviška duona, kuriai taryba griežtai nustatė kainos ribas ir kurios gviešiasi miesto saugotojai, reikalaudami jos kaip kyšio. Čia vėl publiką linksmina viena per kitą rėkaujančios krautuvininkės Barbora ir Kotryna – šioji už Barboros ir jos vyro įžeidinėjimą jau pasėdėjo rotušės cypėje, ne geresnė ir Uršuliškienė, irgi už palaidą liežuvį nukeliavusi į kalėjimo rūsius. Antradieniais turgaus aikštėn iš visų pakampių sugūža žydeliai ir prekiauja iš po uždangalo – jiems galų gale po daugybės miestiečių skundų uždrausta prekiauti kada tik panorėjus iš kioskų, ir dabar mieste įsivyravo šiokia tokia tvarka.

Miesto tarybai rūpi ne tik prekyba, miestiečių ginčai, bet ir pastatų ir grindinių priežiūra. Žiūrėk, koks tūlas Vilkojienės vyras Paulius ar audėjas Valentinas Linus, ar kad ir siuvėjas Stanislovas ima ir susirenčia kokį statinį be tarybos žinios, ir dar iš gatvės pusės, platesnį nei leista. Niekur nesidėsi, turės visi gudročiai sumokėti baudą, nugriauti, kas pastatyta, ir statyti, kaip reikia. Kitaip jų, kaip ir visų tvarką laužančių miestiečių, laukia bauda – vidutiniškai dešimties tūkstančių plytų didumo.

O plytų tuo šešerių metų laikotarpiu, kai buvo statoma naujoji rotušė, ypač reikėjo. Tad ir baudžiama buvo lengva ranka, nors ir pagal visus tuo metu vyraujančius protokolus ir įsakymus – tegul miestiečiai rūpinasi ne tik savo, bet ir miesto labu, tegul moka baudas plytomis, skiria tarnus rotušės bokšto griuvenoms valyti arba susimoka už tą darbą dviem lenkiškais grašiais. Juk dar reikės sumokėti ir dailidei Kazokui už medinę rotušės smailę, nežinia kas dar ir premiją jam už gerą darbą prižadėjo, ir šaltkalviui Mikalojui už naują bokštą varinėmis ir baltomis plokštėmis dengtą reikės atsilyginti, ir dar teplioriui Stanislovui Boravskiui – mat jis tą varį nudažys žaliai, o smailę – raudonai. Na bet rotušė iškilo graži – 1562 m. gegužę darbui taryba rinkosi jau į naują pastatą.

Rūpesčių tarybai kėlė ir tautinės nesantaikos kurstytojai. Vienas jų, Mykolas (Misius) Andrejovičius, kai tik pasitaikydavo proga, bendramiestiečiams siūlė keliauti į kartuves, vadino išdavikais, o Kauno vokiečius, kurie, anot jo, valdė šalį, vadino vagimis. Už tai ne kartą turėjo susimokėti plytomis. Ne geresnis buvo ir Stanislovas Suskis, kuris, vos tik davė miestiečio priesaiką, pradėjo šmeižti miesto teismą, specialiai paliko savo tvarte skylę, kad pabėgusios kiaulės pridarytų žalos kaimynui, ir netgi apsiginklavęs kardu vaikštinėjo aplink burmistro Simono Gradovskio namą ir grasino. Su kiaulėmis išvis bėda – vaikštinėdamos po miestą jos platino epidemijas, todėl taryba, vos tik pajutusi pavojų, draudė miestiečiams jas išleisti, o jei pagaudavo, konfiskuodavo ir reikalaudavo sumokėti baudą.

Kauno tarybos knygoje rasite dar daug kitų įdomių ir pikantiškų detalių. Ji liudija, kad Kaunas nuo seno pasižymėjo tolerancija, išmintingumu ir verslumu. Belieka mums, dabartiniams kauniečiams, atidžiai įsiklausyti į praeities išmintį ir iš jos pasimokyti.