Kalbėkite kaip norite, bet juk įdomiai gyvename. Kai gandai sklinda iš paprastų piliečių lūpų, galima pasišaipyti. Bet kai tokie, girdi, juokeliai, sklinda iš vadovų burnų, belieka tik skėstelėti rankomis. To paaiškinti niekaip negalima.

Po tokio akibrokšto imti ir kalbėti apie valdininkų kuriamą šalies įvaizdį būtų keistoka. Nei atsakomybės, nei savigarbos.

Bet už tai visi valstybės piliečiai žinių laidoje regi, kaip Seimo pirmininkė ir viena ministrė ieško ir matuojasi apdarus. Tai yra tokia svarbi naujiena, jog ją būtinai reikia parodyti žinių laidoje?

Abejoju. Tai yra gana subtilus dalykas, idant nepasijustum pajuokų objektu. Bet kas gi mokė šių subtilybių? O gaila, kad kopiant karjeros laiptais, ko gero, nebuvo pasimokyta, kaip reikia elgtis viešumoje.

Manau, į tokią nemalonią padėtį niekada nebūtų pakliuvusi šviesaus atminimo tremtinė ir politinė kalinė Onutė Padvarietienė. Gal todėl, kad ji augo prieškario laikais normalioje šeimoje. Ir būtent ten ji gavo gero elgesio pradmenis. Ji niekada nebūtų leidusi, kad iš jos būtų pasijuokta. Geras elgesys su svetimais jokiu būdu jai nereiškė prasto elgesio. Gal todėl, praėjus metams, kai ji išėjo amžinybėn, sūnus Rimantas su žmona iš rankraščių, kuriuos dar būdama gyva Onutė ruošė spaudai, išleido atsiminimų knygą "Atminties vingiais".

Ar gali būti geresnė dovana į amžinybę išėjusiai mamai?

Jokios pompastikos. Tiesiog gyvenimas be pagražinimų. Jokių verkšlenimų.

Manau, jeigu vadinamosios aukštuomenės damos pavartytų prieškario metais gyvenusių žmonių knygas, jos, ko gero, taip lengvai nepatektų ant žiniasklaidos meškerių.

Nežinau, kodėl tiek daug antraeilių dalykų išeina į viešumą. Gal kad būtų nukreiptas dėmesys nuo svarbiausių dalykų?

Galime kalbėti kiek tik norime apie gyvenamųjų namų renovacijos būtinumą. Tačiau man, žinančiai, kaip atrodo renovuoti daugiabučiai namai Vokietijoje, atrodo, jog Lietuvoje kažkas daroma ne taip.

Apkalame plytų ištrupėjusias sienas ir paliekame namus šildyti ribotą laiką. Laukiame, kol valdžia nutars, jog reikia pradėti šildyti. Taip neturi būti.

Ar kai po renovacijos butuose įrengiami termostatai, gyventojai atsiskaito pagal jų sutaupytą šilumos kiekį? Toli gražu. Tai kam reikalingi tie termostatai? Butų papuošimams?

Ne vieną kartą girdėjau aiškinant, jog reikia elektrinius šildytuvus įsijungti arba susitarti namo gyventojams ir šildyti galima pradėti anksčiau.

Man labai keisti tokie siūlymai. Bet kaip pakeisti supratimą tų asmenų, nuo kurių sprendimų priklauso normali namų renovacija?

O gal taip atsitinka dėl to, jog mes tiesiog nesuprantame, kas yra laisvė ir nepriklausomybė.

Didelės kainos už šildymą ir griūvantys namai...

Namas, kuriame gyvenu Tiubingene, yra perpus plonesnių sienų nei namas čia, Klaipėdoje. Skirtumas tik toks: Tiubingene pasišildau, kada noriu, o Klaipėdoje laukiu valdžios malonės.

Nors ir čia, ir ten išlaidas apmoku pati.

Tai kas čia yra kaltas, jeigu ne mūsų supratimas?

Visi labai gerai žinome, ką reiškia į Europą plūstantys pabėgėliai iš Afrikos. Ar girdėjote, kad Lietuvos politikai apie tai kalbėtų? Sakytum, Lietuvos tai neliečia. Bet Lietuva nėra negyvenamoje saloje. Ar jau pamiršome, kaip pabėgėliai plūdo į Lietuvą nepriklausomybės pradžioje?

Klaipėda tuomet irgi nebuvo nuošalyje. Dabar išgirstame tik retkarčiais, kai atsitinka kas nors blogo.

O štai migracijos politika yra labai svarbi Vokietijai. Naujoji vyriausybė ir Bundestage esančios partijos gavo migracijos tarybos išplėstinį atvirą laišką. Todėl, kad jiems yra labai svarbu, kaip turi atrodyti humaniška migracija. Ir todėl jie apie tai nori diskutuoti.

Ką darome mes? Gal valdininkai ką nors ir svarsto, bet piliečiai apie tai neinformuojami.

Tai yra valstybės piliečių gyvenimo reikalas. Žmonės privalėtų žinoti, kokius svarbius klausimus dabar svarsto Vyriausybė. O mums, užuot pateikę atsakymus, parodo, kaip valdžios ponios renkasi drapanas. Graudu.