Regis, dar niekada valstybės valdymas nebuvo tokio buitinio lygio, kaip dabar. Ir, ko gero, dar niekada Lietuvos Respublikos įvaizdis nebuvo net mums patiems, piliečiams, toks žeminantis ir gėdingas.

Mano praktikoje jau yra buvę gėda, kai buvau akredituota žurnalistė Lietuvos Respublikos Atkuriamajame Seime, kuris tuomet vadinosi Aukščiausioji Taryba. Gal pamenate, tuomet susipliekė du parlamentarai ir vienam jų nulėkė net akiniai nuo nosies. Man, tuomet buvusiai Aukščiausiosios Tarybos posėdyje, buvo ne tik apmaudu. Buvo tikrai gėda. Buvau tikra, jog daugiau niekada neteks regėti panašių vaizdų.

Tiesa, dabar niekas nesimuša. Bet aukščiausio lygio valstybės veikėjai nesutaria, kaip valstybę valdyti. Mes, paprasti piliečiai, dabar esame kaip tie teisėjai. Tuoj pat balsuojame, ką remiame, kad galėtume nuraminti abi puses.

Kai Nepriklausomoje Lietuvoje dar dirbo pirmoji vyriausybė, pamenate, vicepremjerai vakarais keisdavo vienas kitą ir aiškindavosi, kas išties teisus. Tada sakėme: nieko, išaugsime, sutvirtėsime, surimtėsime, gal į daugelį dalykų nereikės taip skaudžiai reaguoti.

Pasirodo, neišmokome nei tų, nei kitų pamokų. Valstybės valdymas pamažu tapo toks kasdieniškas dalykas, kad jo paįvairinimui, matyt, ir sugalvojamos tokios iš piršto laužtos intrigėlės.

Mums, piliečiams, išties yra labai svarbu, ką ir kaip sako aukščiausieji valstybės vadovai ne tik mums, bet ir užsienio svečiams.

Tik ką visus nustebino labai keistas Seimo pirmininkės viešas priekaištas Respublikos Prezidentei užsienio svečių akivaizdoje. Nemalonu tai regėti buvo ir mums. Nežinau, kodėl taip atsitiko Lietuvoje. Bet neblogai pažindama Vokietijos viešą gyvenimą, esu tikra, jog ten Bundestago pirmininkas viešai nepriekaištautų valstybės prezidentui. Tiesiog tokia yra viešojo gyvenimo kultūra. Ir Vokietijoje atsiranda visokių trinčių. Bet vietinės intrigos neužgožia svarbiausių valstybės valdymo reikalų. Daroma labai daug kas, idant nenukentėtų valstybės įvaizdis.

Viešos teisuolių paieškos, man regis, yra nei šis, nei tas. Gal tik vienintelė galimybė nukreipti žmonių mintis nuo svarbiausių dalykų. Tai yra nesąžininga Nepriklausomos valstybės piliečių atžvilgiu.

Kažin kiek to korektiškumo yra, kai kandidatas į prezidento postą aiškina, ką jis darytų kitaip, kas dabar yra daroma ne taip. Matome, kas daroma ne taip, regime, kad intrigos pamažėl ima viršų. Ką daro Seimo nariai? Jie to nemato. Jie jau gyvena būsimaisiais prezidento rinkimais. O jeigu dar kuriam nors pavyks įšokti į važiuojantį Europos Sąjungos traukinį, atsikvėptų daugelis. Bet juk matome, kad gebėjimų neturintys žmonės, užėmę postus savivaldybėse, bando aiškinti, jog blogiausia, kad negalima merų rinkti tiesiogiai.

Man regis, tiesiog politinės valios stygius čia yra kalčiausias. Daugeliui yra labai gerai taip, kaip yra dabar.

Bet juk yra valstybių, kur merai renkami tiesiogiai. Pavyzdžiui, Tiubingene merą tiesiogiai renka. Arba mes nenorime mokytis iš svečių šalių, arba tai tiesiog yra patogu tiems, kurie atsiduria valdžios viršūnėlėje.

Kas merą atleis už nepadarytus darbus? Ir kam dabar meras gali pasiaiškinti? Miesto tarybos nariams? Ar visada jiems yra įdomu, kuo gyvena miestiečiai?

Labai abejoju.

Įdomu, bus pažiūrėti į parplukdytą "Meridianą". Vargšas laivas. Prieš kelerius metus, prieš pat vasaros sezono pradžią, jį jau tempė į doką remontuoti. Nevykėlių kompanijai tąsyk nieko nepavyko padaryti. Rudeniop parplukdė ir dar kelis mėnesius burlaivio dalys mėtėsi skverelyje greta "Meridiano".

Dabar burlaivis vėl yra privačiose rankose. Įdomu kitkas. Ar dabar tas burlaivis turi tik du savininkus, ar yra rėmėjų, kurių niekas neįvardija?

Tačiau bet kokiu atveju tai akivaizdus įrodymas, jog mieste yra žmonių, turinčių finansinę galimybę bent jau iš dalies atkurti tai, ką niektauzos suniokojo.

Čia visiškai neieškau teisuolių. Bet nesu tiek naivi, jog visa tai vertinčiau, kaip pasiaukojimą. Gal tiesiog tai byloja, jog rūpinimasis miestu, valstybe priklauso nuo kiekvieno. Suprantama, pagal galimybes.

Ir dar. Ar jums neužkliuvo ta karališka jūros šventė? Kas mieste yra karališko, be pačių vokiečių pagamintos ir jų rūpesčiu prikaltos lentelės apie Prūsijos karališkosios šeimos gyvenimą tuomečiame Mėmelyje, dabartinėje Klaipėdoje? Neatstatyta nei taip vadinta gatvė, nei mokykla. Neužtenka valios net upei, tekančiai per uostamiestį, grąžinti vardą.

Man atrodo, jog vyrauja baimė – tiesiog labai didelės baimės akys. Praeities neįmanoma ištrinti. Ir to visai nereikia daryti. Juk istorijoje taip dažnai buvo dailinami nepatogūs laikotarpiai. Bet anksčiau ar vėliau tiesa visada grįžta.

Ir ne teisuolių ieškoti reikia. Pats atviriausias teisuolis yra ši diena. Kai pagerbiama valstybė, miestas ir piliečiai. Teisuolių paieškoms reikėtų gal pirmiausia orumo.

Ar ne todėl iškilių valstybių ir miestų valdymas yra atiduodamas į orių, iškilių, patikimų žmonių rankas.