Po tragedijos Kėdainių rajone, kai šeimoje smurtavęs vyras nužudė du savo mažamečius vaikus, įmetęs juos į šulinį, sukruto ne tik už socialinės rizikos šeimas atsakingos įstaigos, ministerijos, bet ir šalies Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Ji pasiūlė steigti vaiko teisių apsaugos inspekciją, kuri kontroliuotų socialinių darbuotojų vykdomas vaiko teisių apsaugos priemones. Vieni suabejojo, ar didesnis tarnybų skaičius išspręs socialiniame dugne atsidūrusių šeimų padėtį Lietuvoje. Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Algimanta Pabedinskienė įsitikinusi, kad išaugus darbuotojų skaičiui paslaugų kokybė pagerės. Jos žodžiais, miestų savivaldybės, tvirtindamos savo biudžetus, turėtų daugiau dėmesio ir išlaidų skirti ne kelių tiesimui, o vaikų, šeimų ir senelių poreikiams. Kiti teigia, kad pirmiausia reikėtų pakelti esamų socialinių darbuotojų atlyginimą ir tiksliai apibrėžti jų pareigybes. Esą tik tuomet bus galima laukti rezultato. Ar reikėtų didinti socialinių darbuotojų bei tarnybų skaičių, kad skaudžių nelaimių būtų išvengta?

Už

Algimanta Pabedinskienė, socialinės apsaugos ir darbo ministrė:

– Buvo pateikta siūlymų kurti naują inspekciją, kuri koordinuotų visų institucijų darbą, bet tai nereiškia, kad bus kuriama nauja institucija. Juk galima įvesti pokyčius šiuo metu egzistuojančiose, tačiau šių funkcijų nevykdančiose tarnybose. O kad koordinacijos, tarpinstitucinio bendradarbiavimo regionų lygmeniu trūksta, pastebima jau ne pirmą kartą. Savivaldybėms deleguotos funkcijos, skirti finansai, tačiau vietos lygmeniu policijos, socialinės srities, vaiko teisių, sveikatos ir švietimo specialistų bendradarbiavimo trūksta. Todėl turime rasti būdą, kaip užtikrinti geresnę koordinaciją būtent vietiniu lygmeniu. Manome, kad didinti socialinių darbuotojų, dirbančių su šeimomis, vaikais, skaičių tikrai reikia. Keliamas pagrindinis tikslas – kad vienas darbuotojas dirbtų ne daugiau kaip su 5–8 šeimomis. Priminsiu, kad 2013 m. užfiksavome situaciją, kai vienas darbuotojas dirbo su vidutiniškai 32 šeimomis. Tai nėra teisinga ir produktyvu. Padidinus darbuotojų skaičių, augs ir paslaugų kokybė, ir dėmesys kiekvienam vaikui individualiai. Savivaldybės gali tam išleisti nepanaudotas pašalpų lėšas, deja, dabar tai daro mažuma, o likusius pinigus tiesiog skiria kitoms reikmėms. Tai per visą Lietuvą praėjusiais 2015 m. sudarė apie 120 mln. eurų. Tikiu, kad po tokių įvykių savivaldybių tarybos, tvirtindamos savo biudžetus, didesnį dėmesį skirs ne keliams tiesti ar skoloms grąžinti, o socialinei sričiai – vaikų, šeimų, senelių, tai yra žmonių, poreikiams.

Prieš

Nijolė Dirsienė, Vilniaus miesto krizių centro direktorė:

– Pirmiausia turime siekti paslaugos kokybės. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija turėtų įvesti globos normatyvus, kiek vidutiniškai šeimų turi aptarnauti vienas socialinis darbuotojas. Jei po paskutinės nelaimės pažiūrėtume, kaip gyvena kaimynai, kiek yra nelankančių mokyklų vaikų dėl to, kad turi utėlių, yra nesiprausę ir į vienkiemius nevažiuoja autobusai. Pirmiausia reikia galvoti apie darbo turinį. Sukrusti turi aukštosios mokyklos, kurios kasmet "prikepa" socialinių darbuotojų. O kur jie dirba? Programos yra abstrakčios, nekonkrečios, neorientuotos į kliento situaciją, tiesiog bendrinės. O iš tikrųjų tai yra darbas su žmogumi, visomis jo utėlėmis, ligomis, minusiniu biudžetu. Žmogus, kuris neturi būsto, o jei ir turi, tai nesupranta, kad jis yra nešvarus, netvarkingas. Išleisti 30 tūkst. eurų už europinio projekto metu sukurtą produktą, metodiką, kuri neveikia. Padarome ir numetame į stalčių. Socialinių problemų sprendimas pasidarė verslas. Nerealiai geras ir didelis verslas su milijoniniais europiniais pinigais. Apie tai turime kalbėti. Savivaldybės, socialinių darbuotojų, biudžetininkų darbas šiandien nuvertintas. Jie barami ir kalami prie kryžiaus. Pinigus reikia taupyti, o ne kurti metodikas ir įstaigas su nauju personalu iš dangaus. Reikia stiprinti tas tarnybas, kurios jau yra, nes skaityti mes mokame, norime turinio. Darbuotojų atlyginimai liūdesio ir pasigailėjimo verti. Eilinis mokytojas gauna didesnę algą nei socialinių paslaugų įstaigos vadovas, kuris atsakingas už paslaugą 24 valandas per parą ir 7 dienas per savaitę bei dirba tik su krizinėmis situacijomis. Reikia atstatyti socialinio darbuotojo atlyginimą, kuris buvo iki krizinio laikotarpio, ir pasakyti žmonėms: štai, tavo alga, pareigybės aprašymas ir būk malonus, duok rezultatą.