Bausmė – nekaltiesiems?

Apsvarstykime šį pasiūlymą.

Pagal Lietuvos įstatymus, norint kreiptis dėl Lietuvos pilietybės, reikia legaliai gyventi Lietuvoje ilgiau nei 10 metų.

Tai reiškia, kad dabar šis pasiūlymas paliečia teises ir interesus tų Rusijos ir Baltarusijos piliečių, kurie atvyko į Lietuvą iki Krymo okupacijos, teisėtai gavo laikiną, o vėliau ir nuolatinį leidimą gyventi Lietuvoje, teisėtai gyveno šalyje 10 ir daugiau metų.

Šis pasiūlymas tiems žmonėms taip pat apriboja teisę kreiptis dėl Lietuvos pilietybės savo vaikams, atvykusiems į Lietuvą prieš 10 ir daugiau metų, kurie tuomet buvo 5 metų ir vyresni.

Dar po kelerių metų šis apribojimas bus taikomas Rusijos ir Baltarusijos piliečių vaikams, atvykusiems į Lietuvą iki 5 metų amžiaus ar net gimusiems Lietuvoje.

Kaip tai gali prisidėti prie „nacionalinio saugumo interesų“?

Šiuo metu Lietuvoje gyvena keli tūkstančiai Rusijos ir Baltarusijos piliečių šeimų, atvykusių į Lietuvą daugiau nei prieš 10 metų, legaliai gyvenusių šalyje, mokėjusių mokesčius, kūrusių verslus, integravusių į Lietuvos visuomenę. Šių piliečių vaikai mokėsi lietuviškose mokyklose ir retas iš jų save sieja su „išvykimo šalimi“. Dauguma šių vaikų puikiai kalba lietuviškai ir savo tėvyne laiko Lietuvą, o ne Rusiją ar Baltarusiją.

O kaip dėl to, kad dauguma šių Rusijos ir Baltarusijos piliečių gyveno Lietuvoje tuos 10 metų, būtent tikėdamiesi pakeisti pilietybę ir pagaliau atsisveikinti su „pirmąja tėvyne“? Būtent tokią galimybę Lietuvos įstatymas šiems žmonėms pažadėjo prieš 10 metų.

Bet koks įstatymas yra socialinė sutartis. Valstybė nustato tam tikras sąlygas ir prisiima tam tikrus įsipareigojimus. O jeigu gyventojai įvykdo sąlygas, valstybė privalo vykdyti savo įsipareigojimus.

Užsienio reikalų ministerijos siūlymu šie įsipareigojimai nutraukiami. Vienašališkai.

Kalbant apie nekilnojamąjį turtą, įstatymų leidėjų ir Užsienio reikalų ministerijos logika dar mažiau aiški.

Jeigu žmonės atvyko į Lietuvą legaliai, gavo leidimą laikinai ar nuolat gyventi, vadinasi, jiems reikia kur nors gyventi. Ir tam reikia nusipirkti namą ar butą.

Ir žmonės, atvykę į Lietuvą prieš metus, dvejus, penkerius, 10 metų, taip ir padarė. Įstatymas tai leido.

O kai žmonės gyvena kelerius metus, kartais keičia gyvenamąjį miestą ar gatvę, tai yra parduoda seną ir perka naują nekilnojamąjį turtą.

Kai ką stebina tai, kad keli tūkstančiai legaliai Lietuvoje gyvenančių rusų šeimų „2020 metais Lietuvoje įsigijo 632 nekilnojamojo turto objektus, 2021 metais – 786, o 2022 metais – 699 nekilnojamojo turto objektus“. Deputatas L. Kasčiūnas remiasi šiais skaičiais, argumentuodamas pritarimą Užsienio reikalų ministerijos iniciatyvai.

Tačiau kuo šie skaičiai ypatingi? Žmonės gyvena. Jie turi vaikų. Jie nori pagerinti arba pakeisti savo gyvenimo sąlygas. Kas šiuose skaičiuose taip išgąsdino poną L. Kasčiūną? O kaip L. Kasčiūno patvirtintas draudimas dera su privačios nuosavybės neliečiamumo principu ir nekaltumo prezumpcija?

Ir kuo prasikalto šių Rusijos ir Baltarusijos piliečių vaikai, gyvenantys šiuose legaliai įsigytuose namuose ir butuose prieš poną L. Kasčiūną ir Lietuvos užsienio reikalų ministeriją?

Kaip nekilnojamojo turto įsigijimo draudimas gali pasitarnauti nacionalinio saugumo interesams? Ar rusai ir baltarusiai išveš šį turtą?

Negalima kovoti su blogiu kitu blogiu, nes galiausiai blogis nugalės.

Negalima įveikti melo melu, nes galiausiai laimi tiesiog kitas melas.

Jeigu norime gėrio pergalės prieš blogį, tiesos pergalės prieš melą, tuomet turime priešinti blogį gėriui, naudoti gėrio metodus, kurti gėrį. Jei norime nugalėti melą, turime priešinti tiesą melui, naudoti tiesą įtvirtinančius metodus.

Tai daug sunkiau nei tai, ką žmonės buvo įpratę daryti šimtmečius, nugalėdami blogį tik dar didesniu blogiu ir nugalėdami melą didesniu melu. Ir taip – ratu. Būti maloniam, humaniškam, teisingam, gerbti teises ir laisves yra sunkiau nei būti piktam ir agresyviam. Norint pralaužti šį ratą, reikia pasirinkti tai, kas sunkiau.

Žmonės negali pasirinkti tautybės, gimimo vietos ar pilietybės. Bausti žmones pagal jų gimimo vietą, pasą ar pilietybę demokratinėje XXI amžiaus šalyje yra gana nepadoru.