Šie miglotais faktais paremti padavimai vaidina itin svarbų vaidmenį ir mūsų dienomis, mat Kremliaus balalaikininkai, siekdami pateisinti specialiąją operaciją, neretai miestui ir pasauliui suokia giesmeles apie organiškus Ukrainos ir Baltarusijos ryšius su Rusijos civilizacija.
Jomis veikiausiai bandoma pašaliniams, menkai su Rytų Europos praeitimi susipažinusiems asmenims, įdiegti nuostatą, kad Kremliaus politikų elgesys yra teisėtas ir kad nei Baltarusija, nei Ukraina, nei kitos regiono valstybės neturi teisės net pagalvoti apie savarankiškumą arba priklausymą Europos Sąjungai bei Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijai.
Teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad šiose giesmėse yra tam tikra dalis tiesos. Kijevo Rusia, kaip ir Bizantijos imperija bei Aukso Orda, veikiausiai padarė nemenką įtaką rusiško stiliaus ir gyvenimo būdo formavimuisi, tačiau moksliškai ir politiškai teisingiausia būtų šiuolaikinės Rusijos iškilimą sieti ne su pirmojo mūsų eros tūkstantmečio pabaigoje siautėjusiais variagais, o su Maskvos miesto raida (prasidėjo maždaug XIV a. pradžioje) ir kasmet vis labiau augusiu jo didžiūnų politiniu apetitu.
Kijevo Rusios didikai nevykdė tokios sektantišku fanatiškumu atsiduodančios, fundamentalios, visa apimančios imperialistinės politikos, kokią iki pat šių dienų puoselėja Kremliaus šeimininkai. Net ir didelę dalį Azijos bei gabalą Europos užkariavę mongolai pasotindavo savo alkį paprasčiausiu plėšikavimu, griovimu ar prievartavimu. Jų ekspansijos užkariautas tautas paveikė labai paviršutiniškai, tad faktas, kad Temudžino (1162–1227) ir jo ainių kurta imperija greitai subyrėjo, nieko neturėtų stebinti.
„Sovietų Sąjunga buvo (o Rusija vis dar tebėra) ideokratinė imperija, tačiau ne kolonijinė, pavyzdžiui, kaip Austrija-Vengrija, Britanija ar Ispanija. Kokia yra Rusijos imperija? Kai kas ją gali apibūdinti, kaip teokratinę imperiją, nes ji buvo sukurta idėjos pagrindu. Rusijos valstybės ir visuomenės koncepciją suformavo idėja, kad Maskva – Trečioji Roma“, – ketvirtoje Sovietų Sąjungai apraudoti skirto dokumentinio serialo „Viso gero, draugai!“ (Farewell, Comrades!) dalyje samprotavo ekspertas Jurijus N. Afanasjevas (1934–2015).
Manoma, kad viskas prasidėjo XIII a. antrojoje pusėje, Danieliui Aleksandrovičiui (1261–1303) tapus atokaus Maskvos miestelio valdovu. Jis buvo ketvirtasis ir jauniausias žymiojo Aleksandro Jeroslovičiaus (1221–1263), išgarsėjusio pergalingomis kovomis su vokiečių ir švedų krikščionimis ant ledo, sūnus. Dėl didžiūnų vidaus kovų susilpnėjusią Kijevo Rusią galutinai pražudė mongolų invazija, tad regione atsivėrė politinis vakuumas. Naujasis Maskvos valdovas pradėjo steigti bažnyčias, vienuolynus ir kovoti su savo giminaičiais dėl žemių.
Pakeitęs savo tėvą, Danieliaus sūnus Jurijus (1281–1325) žengė dar toliau. Siekdamas įveikti kitus aristokratus, jis pradėjo bendradarbiauti su Aukso Orda ir netgi vedė vieno šios valstybės didžiūno seserį.
Jurijų pakeitęs brolis Ivanas (1288–1340 ar 1341), pramintas „Pinigų krepšiu“ (Kalita) taip pat bendradarbiavo su mongolų valstybe ir jos vardu rinko duoklę iš kitų Rusijos žemėse viešpatavusių aristokratų. Vykdant šią veiklą, augo ne tik Maskvos politinis statusas, bet ir turtai, o iš gautų pajamų būdavo supirkinėjamos žemės ir statomi mūriniai maldos namai.
Tais laikais slavų žemes vargino ne tik Azijos klajokliai, bet ir šiuolaikinėje Marijos žemėje gyvenantys pagonys bei užkrečiamų ligų (maro) plitimas. 1380 m. rugsėjį Kulikovo lauke, prie Dono upės, įvyko legendinės kautynės, atnešusios amžiną šlovę „Pinigų krepšio“ anūkui Dmitrijui Ivanovičiui (1350–1389), mongolų didžiūnui Mamajui (1325–1380 arba 1381) ir jų kariams, tačiau rimti politiniai pokyčiai Aukso Ordos ir Maskvos santykiuose buvo pasiekti praėjus daugiau nei šimtui metų prie Ugros upės (1480 m. ruduo).
Tuo metu Maskvoje jau šeimininkavo Ivanas III (1440–1505), kurį galima laikyti vienu svarbiausiu ir įtakingiausiu Rusijos didžiūnų, padėjusių pamatus savo anūko Ivano Vasiljevičiaus (1530–1584) ir vėliau po jo buvusių valdovų siautėjimui.
Ivanas III tęsė savo pirmtakų politiką. Jis ne tik užkariavimais, paveldėjimais, pirkimais bei vedybomis didino Maskvos žemių įtaką, bet ir siekė įgyti visokeriopą galią prieš kitus slavų didžiūnus bei kvietėsi Vakarų Europos amatininkus, trokšdamas suteikti Maskvai naujų technologinių galimybių.
Jis taip pat kariavo su Marijos žeme, kuri per krikštą ir dinastijų ryšius susirišo su katalikiška Lenkija, dėl įtakos pusiau autonomiškose slavų kraštuose ir galiausiai išleido savo dukterį Eleną Ivanovną (1476–1513) už Marijos žemės valdovo Aleksandro (1461–1506).
Elenos motina ir antroji Ivano III žmona Sofija (1449–1503) buvo Bizantijos imperijos provincijos despoto dukra ir paskutiniojo Rytų Romos imperatoriaus Konstantino XI (1405–1453) dukterėčia.
Ivano ir Sofijos sūnus Vasilijus Ivanovičius (1479–1533) politikoje nuveikė nedaug, tačiau jis gavo žymiąją pataikaujančio pobūdžio žinutę, atsiųstą Pskovo šventiko Filotėjaus (1465–1542). Būtent joje tvirtinta, kad dvi Romos jau sunaikintos, trečioji stovi, o ketvirtosios nebus.
P.S. Čia putinų viržynė/ Čia krūmas jų vešlus/ Čia Kremlius su birbyne/ įstatė sau ragus.
