Reikėtų pabrėžti, jog ši dama renkasi išskirtinai "vyriškas" temas. Nemažai žmonių pamena jos statytą veiksmo filmą "Ant bangos keteros" ("Point Break", 1991) apie ekstremalaus sporto mėgėjus ir bankų plėšikus.

2010 m. "Oskarą" jai pelnė rimta, tačiau nuobodoka karinė drama "Išminuotojų būrys" ("The Hurt Locker"), o 2012-aisiais žiūrovų teismui buvo pristatytas trileris apie Osamos bin Ladeno (1957–2011) medžioklę "Taikinys Nr. 1" ("Zero Dark Thirty"). Dabar režisierė pristato naujausią savo filmą "Detroitas" (2017), pasakojantį apie 1967-ųjų rasines riaušes šiame mieste. Juosta sulaukė puikių įvertinimų, tačiau kol kas nežinoma, ar ji bus parodyta mūsų šalyje.

Vis dėlto verta priminti šį 50 metų senumo nutikimą, mat tai labai svarbus įvykis JAV istorijoje, lėmęs pokyčius rasių santykiuose ir tuo pat metu žymintis Detroito miesto žlugimą. Prieš šias riaušes Detroitas buvo viena labiausiai klestinčių JAV vietovių. Ši gerovė buvo pastatyta ant automobilių pramonės pamatų. 1903 m. Henry Fordas (1863–1947) čia įkūrė savo žymiąją kompaniją "Ford Motor Company".

Pagrindinė šios kompanijos ir paties Detroito klestėjimo priežastimi tapo milžiniškas ir intensyvus žmonių, norinčių dirbti automobilių pramonėje, srautas. Nekvalifikuoti darbininkai vyko iš visos JAV, tikėdamiesi čia pasiekti savo amerikietišką svajonę. Taip pat nemažai žmonių apsistodavo Detroite padirbėti laikinai. Šiek tiek užsidirbę, jie keliaudavo toliau. Daugiausia į šį miestą plūdo nauji emigrantai iš Senojo žemyno bei atvykėliai iš pietinių valstijų, tarp pastarųjų kritinę masę sudarė juodaodžiai bei lotynų amerikiečiai.

Jau 1920 m. Detroitas tapo ketvirtu didžiausiu industriniu centru JAV. Alkoholio prohibicijos laikais (1920–1933) šis miestas tapo svarbiausiu nelegalaus spirito kontrabandos tašku (uždrausti gėrimai plito iš Kanados), kas taip pat prisidėjo prie Detroito augimo. Tikriausiai nereikia ir minėti, jog konkurencija dėl nekvalifikuoto darbo vietų tarp įvairių etninių bei religinių grupių greitai išsivystė į rasizmą, diskriminaciją ir įvairius konfliktus. Natūrali rasinė segregacija buvo itin ryški baltųjų ir juodaodžių santykiuose.

Dėl nesibaigiančių karinių užsakymų naują kvėpavimą Detroitas įgavo Antrojo pasaulinio karo metais. Dabar jau priimant į darbą šiek tiek mažėjo ir rasinė diskriminacija.

Po karo Detroitas išgyveno klestėjimo piką – darbo užtekdavo visiems, juodaodžiai masiškai keldavosi į šį miestą, tačiau sykiu prasidėjo ir atvirkštinis procesas, kvalifikuoti viduriniosios klasės darbuotojai (dažniausiai baltieji) su šeimomis ėmė išsikraustyti į priemiesčius. Detroite liko tik tie, kas sau negalėjo to leisti – bedarbiai, socialines pašalpas arba mažas algas gaunantys asmenys (daugiausia juodaodžiai).

1960 m. Detroitas vis dar oficialiai klestėjo, į miestą plūdo vis daugiau naujakurių, automobilių pramonė plėtėsi. Baltoji Detroito bendruomenės dalis uždirbdavo vis daugiau, o juodoji vis labiau skurdo ir tebebuvo laikoma antrarūšiais visuomenės nariais. Vien Virdžinijos parko kaimynystėje 460 akrų plote gyveno apie 60 tūkst. afroamerikiečių, gaunančių mažas pajamas.

Beje, tais laikais Detroitą visose JAV ėmė garsinti ne tik automobilių pramonė, bet ir naujas muzikos madas diktuojanti kompanija "Motown", iškėlusi legendinius atlikėjus – Marivną Gaye‘ų (1939–1984), Smokey Robinsoną (1940), Stevie Wonderį (1950), merginų grupes "Martha and the Wandellas" bei "The Marvelettes" ir daugybę kitų žvaigždžių.

Galų gale kvalifikuotų viduriniosios klasės darbuotojų išvykimas ir potencialių skurdžių-bedarbių atsikėlimas Detroitą privedė prie liepto galo. 1967 m. daugelį JAV miestų krėtė rasinės riaušės, tačiau būtent Detroitui jos padarė mirtiną žalą. Prieš 50 metų liepos 23-iosios ankstų rytą vietinė policija organizavo reidą Dvyliktojoje (12th) gatvėje, mat čia veikė vadinamoji "akla kiaulė" – nelegalus klubas, kurį valdė Williamas Walteris Scottas II.

Policija tikėjosi rasti vos kelis lankytojus, tačiau aptiko net 85 juodaodžius, švenčiančius dviejų vietinių vaikinų sugrįžimą iš Vietnamo. Pareigūnai visus areštavo ir ėmė laukti transporto. Pamažu pradėjo rinktis nepatenkinta minia, kažkas metė į policijos pareigūnus butelį.

Vėliau savo memuaruose įstaigos savininko sūnus W.W.Scottas III tvirtino, jog tai buvo jis, tuo prisiimdamas atsakomybę už riaušių įžiebimą.

Policija iš pradžių į tai nekreipė dėmesio, tad greitai į juos ėmė skrieti vis daugiau stiklo taros, dėl to pareigūnai buvo priversti bėgti. Po šių veiksmų minia įsidrąsino ir ėmė plėšikauti, pirmoji buvo išgrobstyta arčiausiai buvusi drabužių parduotuvė. Įsižiebė riaušės, jos vis labiau ėmė plisti, vos per valandą iš aplinkinių pastatų susirinko tūkstančiai žmonių. Maždaug 6.30 val. ryto kilo pirmasis gaisras ir greitai visame Detroite neliko nė vieno policijos pareigūno ar ugniagesio, kuris nebūtų pašauktas malšinti niokotojų ar gesinti ugnies.

Beveik penkias dienas gatvėse liejosi kraujas bei buvo plėšiamas, deginamas ir kitaip niokojamas valstybinis ir privatus turtas (iš pradžių vien "baltųjų", o vėliau – ir visas kitas). Žuvo 43 asmenys, 342 buvo sužeisti, sudegė beveik 1,4 tūkst. pastatų. Riaušes malšino 7 tūkst. nacionalinės JAV gvardijos karių, pasitelkti net tankai.

Po visų šių įvykių miestas nebeatsigavo, baltųjų žmonių išsikėlimas tik dar labiau suintensyvėjo, o atkurti miestą pritrūko ne tik pinigų, bet ir motyvacijos. 2013 m. Detroitas tapo pačiu didžiausiu JAV miestu, paprašiusiu jam pritaikyti bankroto apsaugos procedūrą.

Naujajame K.Bigelow filme minėtos riaušės – tik fonas, pagrindinė istorija pasakos apie vadinamąjį "The Algiers Motel" incidentą, vykusį naktį iš liepos 25-osios į 26-ąją. Jo metu trys juodaodžiai buvo nužudyti (beje, viena mirtis tada taip ir liko neišaiškinta), o dar septyni juodukai kartu su dviem baltaodėmis merginomis žiauriai sumušti riaušių malšinimo pajėgų.