Filmo verti gyvenimai

Šmaikštus posakis byloja: "Nežinau, kas kuria mano gyvenimo scenarijų, bet tas kūrėjas tikrai turi humoro jausmą". Šią tiesą dažnas žmogus galėtų prisitaikyti sau. Todėl gyvenimą būtų galima prilyginti filmui.

Tačiau humoras yra juodas ir baltas. Nuo to priklauso, kokio žanro scenarijus bus sukurtas. Žmogus jame tampa pagrindiniu veikėju, o įvykiai – režisieriumi. Auditorijos reakcija nulemia filmo sėkmę ar nesėkmę.

Sėkmė dažniausiai lydi lengvo siužeto komedijas. Vieni prisimena analogiškas filmui savo gyvenimo situacijas, kiti tiesiog nuoširdžiai juokiasi. Kodėl jos tokios įdomios ir juokingos? Nes komedijose yra laužomos griežtos taisyklės. Filmai prasideda milžinišku nesusipratimu, po kurio seka dar daugiau nesusipratimų, bet viską vainikuoja laiminga pabaiga.

Tokį žanrą žmogus dažniausiai išgyvena jaunystėje. Jis kupinas energijos, entuziazmo, stokojantis patirties, todėl smalsus, nerūpestingas ir neatsakingas.

Dėl tų pačių charakterio savybių galima nueiti klystkeliais. Tuomet tai – kriminalinis ar veiksmo filmas. Jam būdingas smurtas, prievarta, uždaros grupuotės hierarchija, gatvės kovos. Realiame gyvenime tai įvardytume kaip nusikalstamas grupuotes arba mafiją. Būsimus grupuotės narius dažniausiai nusižiūri dar mokyklos suole. Paaugliai susižavi valdžia, pinigais, linksmybėmis. Iš pradžių jie būna žemiausioje kastoje, vykdo kitų paliepimus. Grupės lyderiams jie tampa savotiška pramoga. Kad nusipelnytų teisę būti tarp jų, kandidatai turi parodyti, ko yra verti.

Todėl surengiama dvikova vienas prieš vieną. Naujokas kovoja prieš senbuvį. Taip įvertinami jo įgūdžiai ir fizinė jėga. Pastaroji reikalinga gatvės kovoms su kitomis grupuotėmis. Kovos dažniausiai vyksta dėl valdžios, teritorijos, dėl asmeninių nesutarimų. Iš ko išsilaiko tokios grupuotės, yra akivaizdu. Iš narkotikų, kontrabandos ir pajamų iš kitos nusikalstamos veiklos. Visa tai maskuoja įkurta įmonė, kurioje įdarbinami grupuotės nariai. Po jos vardu slypi visa tai, kas labiausiai domina visuomenę: smurtas, seksas, pinigai.

Grįžtant prie socialiai normalaus gyvenimo ir nerūpestingos jaunystės. Ji, kaip ir viskas, turi savybę praeiti. Atsiranda įsipareigojimai, prasideda savarankiškumo periodas. Žmogus įsilieja į visuomenę, dirba, sukuria šeimą. Jis paprasčiausiai subręsta.

Kas dažniausiai jį subrandina? Tai puikus dramos scenarijus. Šiam žanrui būdingi sukrečiantys įvykiai, išbandymai, kurie sutrypia idealaus pasaulio iliuziją.

Dažnai dramos istorija prasideda gan banaliai. Nuo vyro ir moters. Panašaus pobūdžio istoriją papasakojo vieno įspūdingo ir gilaus žvilgsnio savininkė. Iš išvaizdos ji atrodo kaip 60-metė, nors jai vos per keturiasdešimt. Moteris ištekėjo už mylimo vyro, gyveno nuosavame name, susilaukė dviejų vaikų. Gyvenimas priminė idilę. Tačiau jos vyras slėpė, jog serga šizofrenija, o gal net pats to nesuvokė.

Ylai ėmus lįsti iš maišo, prasidėjo siaubo drama. Po dvejų santuokos metų grįžusi namo ji rado savo vyrą gulintį kraujo klane. Jis persipjovė venas. Moterį ištiko šokas, bet ji suspėjo padėti – skubiai suteikus medicininę pagalbą vyras išgyveno.

Tačiau išgyvenęs jis nesikreipė psichologinės pagalbos į specialistus ir "gydėsi" alkoholiu. Tuomet viskas dar labiau pablogėjo. Išpuoliai prieš save padažnėjo. Baimėje ir strese moteris išgyveno septynerius metus. Kol šį etapą vis tiek užbaigė vyro savižudybė, kuriai užkirsti kelio niekas nebesugebėjo. Vieną vakarą, būdamas neblaivus, jis užsipylė ant savo kūno benzino ir vaikų akivaizdoje susidegino. Prasikankinęs septynias paras ligoninėje vyras mirė.

Moteris liko viena su dviem mažamečiais vaikais ir aplinkinių kaltinimais dėl vyro mirties. Jauna našlė dar kartą nebeištekėjo, atsakymas į klausimą – kodėl: "Aš vis dar myliu savo vyrą". Ar tokio jos pasirinkimo priežastis yra meilė, ar sužalota psichologija, svarstytina. Kuri priežastis svarbesnė? Taigi į kiekvieną įvykį ar istoriją galima pažiūrėti iš kelių kampų – herojus iškelti į padanges arba sutrypti su žemėmis.

Kalbant apie heroizmą, iškart prisimenamas istorinis filmas. Kovos, karas, pasiaukojimas, patriotizmas, drąsa ir didvyriškumas. Tokias istorijas gali papasakoti garbaus amžiaus žmonės. Suprantama, heroizmo pasakojime bus mažai. Jis labiau skambės buitiškai, bet iš esmės atspindės to meto laikotarpį ir žmonių gyvenimus.

84-erių močiutė dalijasi prisiminimais. Tarybų Lietuva, kurioje vyksta partizaninės kovos. Tada ji nesuprato nei kas tai, nei dėl ko kovojama. Ji tik atsimena tėvo žodžius: "Vaikai, nieko nematykite, nieko nekalbėkite". Jos tėvas taip sakydavo todėl, kad neužsitrauktų nemalonės. Paklausus, kieno nemalonės, moteris atsakė, kad banditų. Tuo metu vietos gyventojai taip vadino partizanus.

Anot senolės, jie nuolatos plėšikaudavo ir žudydavo. Senučiukės pasakojimas – gan padrikas, sunku susieti įvykius.

Nepaisant to, ji gerai atsimena vieną naktį. Į namus atėjo vyrų būrys, kurie prisistatė pareigūnais. Neva tėvus ir vyriausiąjį brolį išsiveda į miliciją. Namuose užrakino ją ir dar du brolius. Niekaip nesulaukę sugrįžtančių tėvų, vaikai išsiropštė pro langą. Nuėję į pašiūrę rado tėvus ir brolį jau negyvus.

Kokia buvo to nežmoniško poelgio priežastis, šiandien niekas negali atsakyti. Galbūt šeima buvo melagingai įskųsta kaimynų, o gal iš tiesų perdavinėjo informaciją apie partizanus.

Šį prisiminimą būtų galima pavadinti istoriniu užkulisiu. Vieniems tai dabar atrodytų nereikšminga, kiti pažvelgtų emocionaliau. Senolei tai praėjęs jos gyvenimo etapas, kurio detales po truputį glemžiasi užmarštis.

Užmarštis anksčiau ar vėliau pasiglemžia daugelio žmonių prisiminimus. Taip pradingsta neužrašyti, bet išgyventi filmų scenarijai. Po to žiūrime dramatizmo, tragizmo ar idealizmo prisotintą filmą ir teigiame, kad taip realiame gyvenime nebūna.