Savaime suprantama, esant tokiai santvarkai, didžiausią liūto dalį kaip visada susižeria nomenklatūrinis elitas.

Kultūrinė revoliucija vyko iki pat 1976 m., po kurių, mirus Mao Zedongui, prasidėjus vadinamosios "Keturių gaujos" teismui bei į Kinijos valdžią atėjus Deng Xiaopingui, kilo savotiškas Kinijos "glasnost" etapas, trunkantis iki šiol. Bet kaipgi viskas prasidėjo? Ir kas apskritai slepiasi po terminu "Kultūrinė revoliucija"?

Vieną 1965 m. rytą didysis šiandieninių suvenyrų krautuvėse parduodamų marškinėlių atvaizdas Mao atsibudo ir suvokė, kad valdžia ima slysti iš jo rankų – SSRS nesutiko pasidalyti branduolinio ginklo paslaptimis, tad teko kurti savo bombas, komunistinių idėjų pritaikymas žemės ūkyje ne šiaip patyrė fiasko, o sukėlė badą visoje šalyje, partijoje susitelkė žmonės, kurie teoriškai gal ir buvo komunistai, bet jų siūlomos praktinės idėjos nesutapo su Mao vizija.

Tad ko ėmėsi pirmininkas Mao? Užuot surengęs konkurentų pogromą ir valymus, kaip mėgo daryti SSRS caras Josifas, Mao pademonstravo neįtikėtiną gudrumą ir kitus Hannibalui Lecteriui prilygstančius sociopato bruožus. Ne veltui Vakarų istorijos žinovai jį įvardija kaip "šaltakraujišką makiavelistą".

Iš esmės kultūrinė Kinijos revoliucija buvo kova dėl valdžios, savotiškas Kinijos komunistų partijos vidaus pilietinis karas, kuris propagandos įvardijamas kaip "ideologinis gryninimas". Tačiau tuo pat metu šis reiškinys nebuvo normalus karas ar konfliktas dėl valdžios tarp konkrečių asmenų, koks, pavyzdžiui, vyko tarp Levo Trockio ir Josifo Džiugašvilio, Vladimirui Leninui virtus mumija.

Kinijos kultūrinė revoliucija buvo klaiki smurto, destrukcijos ir chaoso orgija, kurioje kaimynai kankino bei žudė kaimynus, o giminaičiai – giminaičius vien tam, kad įrodytų savo ištikimybę doktrinai bei įprasmintų savo ideologinį skaidrumą.

Tuo pat metu buvo užsimota sunaikinti visą senąją, kelis tūkstantmečius klestėjusią Kinijos kultūrą, sugriaunant "Keturias senienas": papročius, kultūrą, įpročius ir idėjas. Buvo naikinami neįkainojamą vertę turintys artefaktai ir statiniai, daugelis inteligentų išsiųsti į koncentracijos stovyklas (nesvarbu, kairieji ar kitokių pažiūrų), miestų gyventojai buvo siunčiami į kaimus, kad "pažintų tikrą gyvenimą", panaikinti stojamieji egzaminai į aukštąsias mokyklas bei kritęs švietimo lygis lėmė, jog Kinijoje užaugo ištisa neišsilavinusių žmonių karta, visuomenėje susidarė daugybė skirtingų grupių, kurios smurtu stengėsi įrodyti savo ištikimybę komunistinei ideologijai.

Smogiamoji Kultūrinės revoliucijos jėga buvo jaunimas – fanatiški, neapsiplunksnavę Mao pasekėjai. Tai buvo daroma iš dalies remiantis kairiąja ideologine kliše, jog jaunuomenė visada atneša pokyčius ir permainas, nes Mao manė, kad jaunimas pakels Kiniją ir suteiks jai naujų jėgų. Tokį požiūrį lėmė jo paties jaunystės patirtis (politinių straipsnių rašymas, dalyvavimas revoliucinių grupių veikloje ir protestuose).

Vienas Kultūrinės revoliucijos fenomenų – vadinamoji savikritika. Tai savotiškas viešo nusižeminimo, ideologinės "kaltės" pripažinimo ir sakralinio komunistinio atsivertimo mišinys. Žmonės būdavo kaltinami dalykais, kurie net nėra nusikalstami, ir geriausiu atveju turėdavo tiesiog darbo vietoje rašyti prisipažinimo, atgailos bei pasižadėjimo pasitaisyti raštus. Blogiausiu atveju "savikritikos" seansai peraugdavo į kankinimus, o kai kada jie vykdavo stadionuose, stebint didžiulei miniai. Iš esmės revoliucijos priešu bei "savikritikos" auka galėjo tapti bet kas, pasižymintis bet kokiomis išskirtinėmis būdo savybėmis.

Mao meistriškai manipuliavo atskiromis visuomenės grupėmis ir jų nuotaikomis sėdamas chaosą, likviduodamas konkurentus ir taip sklaidydamas nepalankias nuotaikas bei stiprindamas savo asmeninį kultą. Maža to, esant prastiems santykiams su ideologiniais sąjungininkais SSRS, jis veidmainiškai ėmė megzti diplomatinius ryšius su savo baisiausiais priešais – Jungtinėmis Valstijomis, kuriose tada valdžioje dirbo Richardo Nixono administracija.

1976 m. Mao mirė, į valdžią atėjo naujas lyderis Dengas Xiaoapingas, kuris pats buvo tapęs Kultūrinės revoliucijos auka. Taip pat prasidėjo "Keturių gaujos" politinės grupuotės teismas (grupuotėje svarbiausias vaidmuo teko Mao žmonai Jiang Qing), kilo savotiškas atšilimas, trunkantis iki mūsų dienų, o Kultūrinė revoliucija net pačių Kinijos komunistų yra įvardijama kaip siaubinga klaida, kuri, anot kinų žiniasklaidos, "niekada neturi pasikartoti".

Tačiau, kaip sakoma, nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Kinijos kultūrinės revoliucijos periodas tapo puikiu įkvėpimu šios šalies menininkams, ypač nesutariantiems su politine doktrina. Vienas žymiausių šiuolaikinių Kinijos autorių darbų yra rašytojo Yu Hua romanas "Gyventi" (angl. "To Live, 1993 m.), susilaukęs puikių įvertinimų, uždraustas gimtinėje, bet tapęs bestseleriu Vakaruose. Romanas, kuris nėra išverstas į mūsų kalbą, pasakoja apie XX a. Kinijos visuomenės transformaciją, aprėpdamas ir Kultūrinės revoliucijos laikus.

Apie miesto inteligentų išsiuntimą į Kinijos provinciją pasakoja ir rašytojo bei filmų režisieriaus Dai Sijie autobiografinis romanas "Balzakas ir mažoji Kinijos siuvėja" (ang. "Balzac and the Little Chinese Seamtress", 2000 m.). Taip pat verta atkreipti dėmesį į rašytojo Yan Lianke kūrybą, kurio romanas "Keturios knygos" ("The Four Books") šiemet buvo nominuotas prestižinei "Booker Man" premijai, tačiau jos nelaimėjo.

Paminėjus premijas, reikia atkreipti dėmesį, kad Kinijos disidentų kūryba, net ir sulaukdama skaitytojų bei kritikų liaupsių, deja, negauna pripažintų premijų. 2012 m. Nobelį laimėjęs rašytojas Mo Yanas tikrai nėra disidentas, nors ir nepasakysi, kad nomenklatūrinis kipšas – veikiau jau konformistas.

Apskritai paminėjus žodį "Kinija", kai kurių vakariečių akyse neretai iškyla idealus ignoruojantis ir godumu spinduliuojantis prisitaikėliškumas, kuris neleidžia visuomenei pažinti komunizmo bei totalitarinio režimo ydų, atskleidžiamų kūryboje.