Prieš daugiau nei savaitę JAV sudrebino dar viena žudynių istorija. Juodaodis žurnalistas tiesioginiame eteryje nužudė du savo kolegas, vėliau bandė nusižudyti, bet mirė ne iš karto. Tokie šaudymai Jungtinėse Valstijose egzistavo visada, bet per pastaruosius kelerius metus jie pasiekė epidemijos lygį, o kiekvienas su šaunamuoju ginklu susijęs incidentas vėl sukelia smarkias diskusijas tiek anapus Atlanto vandenyno, tiek pas mus.

Diskusijų epicentras – JAV esantys ginklų įsigijimo įstatymai, kurie leidžia kiekvienam šios šalies piliečiui legaliai nusipirkti galingiausius šaunamųjų ginklų komplektus. Turime omenyje ne šiaip kokius "Glock", "Beretta" ar medžioklei skirtus lygiavamzdžius. JAV savo namuose galima laikyti tai, ką matome filmuose: M-16, AK-47, UZI ir dar daug ką galingesnio, jei tik tam pakanka pinigų.

Toks visuotinis apsiginklavimas sukuria sąlygas reguliariems smurto aktams, kurie kiekvieną kartą sukrečia visuomenę. Ir kiekvieną kartą iš kairės į dešinę bei atgal laksto tos pačios strėlės, iš kurių pati aršiausia, kad ir kaip ironiška, yra paleista kairiųjų pacifistų: "Štai prie ko priveda liberalūs ginklų įstatymai. Būtina keisti Jungtinių Valstijų Konstituciją".

Kairysis aktyvistas ir dokumentinių filmų kūrėjas Michelas Moore‘as savo juostoje "Bowling for Columbine" (2002) stengiasi apčiuopti smurto JAV šaknis, tačiau nuslysta paviršiumi. Pasitelkęs cinizmą ir ironiją, jis pateikia kelių JAV ginklų ir šaudymo entuziastų nuomonę, pavaizduodamas juos tarsi idiotus, kurie naiviai tvirtina: "Ginklas – tai Amerikos tradicija, kurią būtina išsaugoti".

Ši dokumentinė juosta buvo skirta 1999-ųjų smurto aktui Kolumbino miesto (Kolorado valstija) aukštojoje mokykloje, kurio metu du jaunuoliai nužudė 13 mokykloje buvusių asmenų, sužeidė 24 ir nusižudė patys.

M.Moore‘as, vėliau išgarsėjęs prieš G.W.Busho Jaunesniojo administraciją nukreiptu dokumentiniu filmu "Fahrenheit 9/11" (2004), tuo metu stengėsi apčiuopti šaudynių, kurios buvo ne pirmos ir toli gražu ne paskutinės, esmę. Jis siekė surasti šios tragedijos kaltininkus ir priėjo genialią išvadą – dėl visko kalti JAV ginklų įstatymai.

Tačiau ar iš tiesų, pakeitus Jungtinių Valstijų Konstituciją, pasaulis taptų minkštas, pūkuotas ir kupinas pacifizmo? JAV konstitucija įtvirtina asmens ir piliečio teisę turėti ginklą, kaip vieną iš jo esminių laisvių. T. y., teisė turėti ginklą yra greta žodžio, religijos ir kitų teisių. Norint suprasti, kodėl taip yra ir kuo amerikiečiams svarbi teisė į ginklą, reikia pažvelgti į praeitį.

JAV nepriklausomybės kare prieš Didžiąją Britaniją pagrindine varomąja jėga buvo paprasti piliečiai, kurie sudarė savanorių pajėgų gretas. Iš šių savanorių atėjo ir būsimieji Konstitucijos autoriai, pvz., George‘as Washingtonas. Iškovojus nepriklausomybę, pačios savanorių pajėgos buvo panaikintos, tačiau kiekvienam asmeniui, kaip piliečiui, išliko teisė turėti šaunamąjį ginklą bei lemiamu momentu užtikrinti savo bei kitų piliečių saugumą ar prisidėti prie krašto – valstijos gynybos.

Dar daugiau, ginklas yra būtent tas raktas, užtikrinantis, kad JAV piliečiai nėra avys garduose, kurias kontroliuoja valdžia. JAV piliečiai yra valdžia, nes valdžią turi tas, kurio rankose yra ginklas. Tai užtikrina, jog JAV prezidentas, Senatas ir kitos institucijos ar tam tikros ideologinės grupės nesutelks valdžios svertų savo rankose ir paprasti piliečiai netaps pilka koše, kurią galėsi minkyti taip, kaip tai daroma autoritarinėse ar totalitarinėse šalyse, pvz., Rusijoje arba Kinijoje.

Pakeisti Konstituciją ir atimti teisę turėti šaunamąjį ginklą yra pati didžiausia prieš dabartinę JAV santvarką nusiteikusių žmonių svajonė, kuri egzistuoja jų galvose tikrai ne dėl noro sustabdyti smurto epidemiją. Tą nesunku įrodyti, mat nei M.Moore‘as savo filme, nei kiti "Konstitucijos pakeitimo" aktyvistai niekada nesistengė pažvelgti į problemą gerokai giliau.

Jie beveik niekada arba tik paviršutiniškai akcentuodavo žudynių iniciatoriaus psichologinį portretą, jo formavimosi aplinkybes. Kitaip tariant, niekada nebuvo atkreipiamas dėmesys, kad daugelis smurtautojų yra iš išsiskyrusių šeimų, užauginti tik vieno iš tėvų. Lyg tarp kitko paminima: "jie nepritapo", "jie neturėjo daug draugų", "jie kentė patyčias". O juk tai labai svarbu, nes tai ir smurto šaknys, kurias įmanoma laiku iškirsti. Kodėl M.Moore‘as ir jo bendraminčiai tai nutyli? Atsakymą galima rasti pažvelgus kiek plačiau.

Šiuolaikinis pasaulis yra kupinas ištvirkimo, vartotojiškumo, paviršutiniškumo ir šlykščių tarpusavio santykių. Tačiau kas juos sukūrė? Kas visa tai stimuliuoja? Ar tik ne tie patys, kurie skatina uždrausti amerikiečiams turėti ginklus? M.Moore‘as ir jo bendraminčiai mielai tai padarytų, tačiau dar mieliau jie legalizuotų pornografiją, abortus, kvaišalus, daugpatystę, tos pačios lyties asmenų santykius, eutanaziją – sąrašas ilgas ir jis vis plečiasi.

Visi šie nelegalūs bei amoralūs, bet postmodernūs gundantys dalykai, net ir būdami formaliai už įstatymo ribų, daro įtaką visuomenei. Seksualinis pasileidimas, arba kitaip revoliucija, bei su tuo susijęs smegenų plovimas (ateinantis iš kino, muzikos, madų ir t. t.) žlugdo šeimas, kurios yra ne tik visuomenės ląstelė, bet ir garantuoja emocinį pastovumą, taip būtiną augančiam asmeniui.

Žlungančios šeimos ir kiti Vakarų visuomenėje vyraujantys ydingi dalykai veda prie individų, ateinančių iš tų šeimų psichologinio degeneravimo, ko pasekmė yra juos užvaldanti dvasinė tamsa, o tada įvyksta tragedija.

Reikia suvokti, kad kiekvienas mūsų net ir asmeniškas amoralus veiksmas turi pasekmes, kurios gali būti be galo skausmingos, tiek pavieniams individams, tiek visai visuomenei. Kai tai suvoki, ateina supratimas, kad kaltinti ginklus yra tolygu už tai kaltę suversti ir roko muzikai ar kompiuteriniams žaidimams. Tai ne tik neapčiuopia problemos esmės, bet ir nukreipia paieškas absoliučiai klaidinga kryptimi.