Kur iškeliavo vienas paskutiniųjų Šaltojo karo rudimentų? Į rojaus ar į pragaro muziejų? Socializmo šalininkai, net vadindami religiją opiumu liaudžiai, giliai širdyje tiki, kad Fideliui Dievas atleis jo nuodėmes ir įvertins tariamus pasiekimus.

Tuo pat metu priešininkai spėlioja, kaip atrodo ta nelabojo tvirtovė, į kurią pateko Kubos diktatoriaus siela? Ar tai kažkas panašaus į klasikinį pragarą su sieros kubilais? O gal tai sovietinis gulagas, suprojektuotas tam, kad komunizmo dievaitis pats išmėgintų savo ideologijos skonį liaudies priešo pozicijoje?

Kaip ten bebūtų, mes to nesužinosime. Užtat galime įvertinti šio asmens vaidmenį istorijoje ir paspėlioti, kas laukia Kubos žmonių.

Galima daryti prielaidą, jog su F.Castro mirtimi yra užverčiamas paskutinis senojo Šaltojo karo skyriaus puslapis. Kas laukia Kubos? Galima tik tikėtis, jog dabar valdžioje esant Fidelio broliui Rauliui Modesto Castro Ruzui ši maža sala veikiausiai vis labiau megs ryšius su laisvosios rinkos šalimis ir žengs netvirtus, bet būtinus žingsnius demokratijos link.

Kodėl taip turėtų atsitikti? Na, visų pirma, R.Castro taip pat nebe to amžiaus, kad tęstų klasių kovą ir priešintųsi tariamai JAV hegemonijai. Antra, Kuba po SSRS žlugimo prarado ne tik pagrindinę politinę sąjungininkę ir ekonominę donorę, bet ir savo strategiškai reikšmingą vaidmenį geopolitinėje šachmatų lentoje. Nors pastaraisiais metais vykstančią konfrontaciją tarp Vakarų ir Rusijos taip pat galima įvardyti nauju Šaltuoju karu, tačiau dabar Kuba nebevaidina tokio vaidmens, kaip seniau.

Anksčiau Kuba buvo itin svarbi strateginė geografinė vieta, iš kurios ne tik buvo galima grasinti Jungtinėms Valstijoms branduoliniais užtaisais, bet ir eksportuoti marksizmo ideologiją į kitas Lotynų Amerikos šalis.

Dabar viskas vyksta kitaip, gerokai subtiliau ir nuožmiau. Dabar Rusija ne tik gali konfrontuoti su Vakarais Ukrainoje ir Artimuosiuose Rytuose, vykdyti totalų smegenų plovimą naudodamasi internetu, bet ir infiltruoti sau palankius žmones į tiesioginių priešų – Vakarų šalių valdžią bei finansuoti ir kitaip remti tiek kairiąsias, tiek dešiniąsias populistines partijas.

Kuba dabar Rusijai yra buvusi nebuvusi. Ir savo regionui tai viso labo tik randas, tačiau jokiu būdu ne mirtiną pavojų kelianti piktžaizdė. Kad laikui bėgant iš komunistinės diktatūros Kuba galėtų tapti normalesne šalimi, byloja ne tik pasikeitusios aplinkybės, bet ir konkretūs darbai.

Visų pirma, dar šių metų pavasarį Barackas Obama tapo pirmuoju JAV prezidentu, po 88 metų pertraukos atvykusiu į Kubą. Tai itin svarbus diplomatinis gestas, reiškiantis gerokai daugiau, nei vien teorinį B.Obamos norą atidirbti už jam avansu suteiktą Nobelio taikos premiją. Politikoje ir diplomatijoje tokie žingsniai šiaip sau nežengiami.

Šalia B.Obamos apsilankymo galima prirašyti ir Romos popiežiaus Pranciškaus vizitą. Visų antra, Kuboje nemokamą istorinį koncertą surengė roko muzikos "blogiukai", įkūnijantys viską, ko gali nekęsti kairieji ir dešinieji tironai, – "The Rolling Stones".

Na, ir trečia, R.Castro dar 2013 m. pradėjo svarbią reformą, leidžiančią kubiečiams išvykti iš šalies, o išvykusiems grįžti. Be to, jis pats pastaruoju metu važinėjo po užsienį ir iš diplomatinių susitikimų grįždavo nutaisęs patenkintą veido išraišką. O kur dar paties F.Castro pomėgis vis dažniau viešumoje rodytis vilkint išeiginius "Adidas" treningus vietoj uniformos?

Ir nors visi šie žingsniai demonstruoja teorinę Kubos galimybę išsipančioti iš socializmo spąstų, kas jau kas, o posovietinės erdvės žmonės puikiai žino, jog šie pirmi darbai, kad ir kokie svarbūs bebūtų, yra palyginti niekis su tais milžiniškais kalnais, kuriuos teks nuversti kubiečiams, norintiems, kad jų vaikai gyventų demokratinėje, žmogaus teises ir galimybes gerbiančioje šalyje. Juolab kad pikčiausi diktatūros demonai slepiasi ne F.Castro kūne ir net ne jo slaptosios policijos gretose, o pačiuose penkiasdešimt metų tironijoje pragyvenusių žmonių protuose, kurie net fiziškai išsilaisvinę jaučia pasąmoninį potraukį būti valdomiems vieno "gero" dėdės arba tokių dėdžių gaujos.

Grįžkime prie velionio. Kokie svarbiausi F.Castro gyvenimo epizodai Šaltajame kare? Pirma, pati 1959 m. Kubos revoliucija ir ilgamečio diktatoriaus Fulgencio Batistos Zaldivaro (1901–1973) nuvertimas.

Tai buvo itin reikšminga ir SSRS pergalė, kadangi dar niekad komunizmas nebuvo priartėjęs prie JAV teritorijos taip arti ir dar niekada sovietai neturėjo tokios patogios galimybės grasinti Amerikai tiesiogiai.

Antra, Fidelio dėka sužlugdytas CŽV perversmas, rengiant išsilaipinimą Kiaulių įlankoje.

Trečia, vadinamoji Karibų krizė XX a. 7-ojo dešimtmečio pradžioje, kurios metu F.Castro leido SSRS dislokuoti branduolinį užtaisą galinčias nešti sistemas Kubos teritorijoje.

Tokiu būdu JAV ir SSRS buvo pirmą kartą priartėjusios prie branduolinio karo ribos.

Pasak gandų, po šio incidento JAV prezidentas J.F.Kennedis siaurame rate prasitarė, kad per šias dienas atidirbo už visos kadencijos algą.

O ketvirta, 1980 m. gegužę F.Castro leido daliai kubiečių vykti į JAV pas savo giminaičius, pareikšdamas, kad jei šie nenori prisitaikyti prie Kubos revoliucijos dvasios, tai šaliai jų nereikia. Per kelias dienas Floridos krantus pasiekė daugiau nei 125 tūkst. pabėgėlių, tarp kurių buvo net penktadalis teistų asmenų – daugiausia kriminaliniai elementai. Šis sprendimas – nuleisti Kubos socialines išmatas į JAV teritoriją sutapo su kokaino išpopuliarėjimu Amerikoje, o jo pasekmė – ilgainiui prasidėjęs nusikaltėlių karas Majamyje tarp kokaino rinką kontroliuojančių kolumbiečių ir iš jų šį verslą perimti norinčių išeivių iš Kubos.

Tokiu būdu Majamis Floridoje iš pensininkų pamėgto kurorto tapo tikra skerdykla, o tai paskatino Olivierį Stone‘ą ir Brianą De Palmą sukurti filmą "Žmogus su randu" ("Scarface", 1983) su Alu Pacino pagrindiniame vaidmenyje. Tai buvo genialus Fidelio strateginis žingsnis, siekiant griauti imperialistines JAV iš vidaus.