Ne vienas kaunietis, vilnietis ar kitas ne Klaipėdos gyventojas, atvažiavęs į šitą miestą, išsako dvi urbanistines pašaipas: tai miestas su viena gatve, ir antrą – apie tuščią senamiestį. Pašaipų kilmė yra absoliučiai aiški, nes pašaipūnai Klaipėdą aplanko dažniausiai vasarą, keliaudami ilsėtis į pajūrio kurortus arba atvykdami į ją pailsėti nuo kurortinio poilsio. Tokie tranzitiniai turistai miestą (tą vieną gatvę) pamato važiuodami į automobilių perkėlą, arba eidami į pėstiesiems skirtą perkėlą kerta tuščią senamiestį.
Kaip visuomet atsitinka su išankstinėmis nuostatomis, prašalaičiai teisūs 50 proc. Klaipėdoje yra daug gatvių. Gatvių, gatvelių, skersgatvių ir akligatvių. Miestas, kuriame prašalaitis gali nesunkiai pasiklysti. Čia beveik visur juntama ir matoma trečio Lietuvos miesto dinamika – žmonės, laivai, traukiniai, automobiliai, spūstys. Restoranuose ir valgyklose pilna valgytojų, sporto klubų baseinuose užimti visi takeliai, autobusuose nepaliaujamai pypsi transporto kortelių skaitytuvai.

Bet, privalau pripažinti, visa tai vyksta visur, išskyrus senamiestį – mikroskopinę, pusės kilometro ilgio ir tiek pat gylio turinčią teritoriją nuo senojo turgaus iki Danės. Dar kitaip šį plotą galima pavadinti "vieta, kurioje nėra bankomatų". Jie panaikinti todėl, kad čia nėra žmonių. Urbanistikos mėgėjai ir diletantai ne vienus metus ieško priežasčių, paaiškinančių Klaipėdos senamiesčio tuštumą ir randa jų įvairiausių, nuo nepalankių sąlygų verslui iki... Na, ta vienintelė priežastis ir terandama. Ekspertai įsitikinę, kad "nematoma rinkos ranka" galų gale padarys tvarką, nepamatydami akivaizdžiausios, po kojomis gulinčios priežasties. Nematoma rinkos ranka senamiestyje negali nieko nuveikti, nes į jį sunkiai įžengia realios kojos. Tai nėra metafora – kadaise Klaipėdos valdžia nusprendė panaudoti senoviškas technologijas ir išgrįsti viską – aikštes, gatves, net šaligatvius – didesniais ir mažesniais akmenimis. Viduramžių miestų elementas XXI a. sinerginio efekto nesukūrė – jei šiuolaikiniam žmogui sunku paeiti vienu keliu, jis pasirenka kitą. O kiti, patogūs, keliai Klaipėdoje yra ne senamiestyje.

Šią izoliaciją dar labiau padidins naujas objektas, atsiradęs senamiesčio pakraštyje (ten, kur normalūs šaligatviai). Prieš dvi savaites atidarytas "Kultūros fabrikas" yra įrengtas, kaip galima nesunkiai atspėti iš pavadinimo, buvusiose Klaipėdos tabako fabriko patalpose. Vieta puiki: patogūs privažiavimo keliai, šalia, už 80 m, Jono kalnelis su pylimais ir vandeniu. Pats pastatas istorinis, pastatytas 1917 m. Jame iki 2000-ųjų vyko rūkalų gamyba. Kai fabrikas buvo perkeltas į Klaipėdos LEZ, pastatas buvo apleistas. O toliau viskas vyko lyg pagal optimistinį scenarijų, aprašytą kokiame nors ES sėkmės istorijų vadovėlyje. 2006 m. Klaipėdos ekonominės plėtros agentūra pateikė projektą Ūkio ministerijai, taikydama į priemonę "Verslo aplinkos gerinimas". Tuomet buvo įvardyta, kad vietoj fabriko atsiras menų inkubatorius. 2008-aisiais į darbą įsijungė Klaipėdos savivaldybė ir štai, įveikęs šiokius tokius trukdžius, pora kartų nukėlęs atidarymo datą, 2014-aisiais  "Kultūros fabrikas" pradėjo dirbti.

Man atrodo, kad tokio menų inkubatoriaus atsiradimas sukėlė per menką rezonansą žiniasklaidoje. Būtent todėl apie Klaipėdos sėkmės istoriją rašau Kauno dienraščiui, tikėdamasis, kad mano tekstas taps dar vienu smulkiu stumtelėjimu: vizijas apie kultūros industrijos svarbą reikia realizuoti. Ir tos vizijos neturi būti menkos. Aš žinau, kad Kaune jau pradėti dviejų meno inkubatorių statybos darbai. Bet tai bus nedidelės, daugiausia vizualiųjų menų kūrėjams skirtos institucijos. Vilniuje jau gal dešimtmetį veikianti, vis patobulinama "Menų spaustuvė" yra didesnė ir universalesnė, nei būsimi Kauno inkubatoriai, bet nei tie, nei anie negali lygintis su naujuoju Klaipėdos fabriku.
Greitosiomis apžvelgęs realybės horizontą, matau, kad "Kultūros fabrikas" gali tapti pirmąja daugiafunkce kultūros įstaiga, be išlygų skirta atvirai ir intensyviai aptarnauti publiką. Penkių aukštų pastate yra galybė vietos kūrybinių industrijų įmonėms įsikurti (jos turėtų duoti pelną), dvi nemenkos patalpos menui rodyti, dvi erdvės susitikimams, didžiulė patalpa būsimai kavinei, lengvai transformuojama salė scenos menams ir kino salė. Prie jos durų sutiktas entuziastas man papasakojo, kad kino salės garso aparatūra yra kokybiškiausia Lietuvoje, Lenkijoje ir Latvijoje. Faktiškai, galima sakyti, ji yra geriausia buvusioje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Dar labiau džiugu, kad "Kultūros fabriko" operatorių veiklos strategija yra orientuota į kasdienį atvirumą visuomenei. Kai fabrike viskas pradės veikti, ten turėtų maltis minios žmonių nuo ryto iki vakaro.
Aš pastatą, susižavėjęs juo be jokio koketavimo, apžiūrėjau sekdamas pirmosios "Kultūros fabrike" surengtos parodos gidu. Parodą "Tariami krantai" (darbus pateikė Arnas Anskaitis, Jurgita Remeikytė, Irma Stanaitytė, Laura Stasiulytė, Eglė Vagnoriūtė ir Laura Zala) atvežė Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonija. Eksponatai buvo išdėlioti visame pastate, todėl gavau dvigubą, meno ir architektūros, įspūdžių porciją. Mačiau kruopščiai išlaikytus senuosius interjero elementus – grindis, turėklus, lubų sijas; ten, kur saugoti nėra ko, – neįkyrų šiuolaikiškumą (stiklas, plienas). Šen bei ten lindo putų izoliacijos galai, žiojėjo neuždengtos staktos. Darbininkai tempė įvairiausią kontorinę techniką. Kažkas derino garsą, kitas – šlifavo sienos kampą.

Jau grįžęs namo sužinojau, kad patalpų dailinimas ir kyšančių galų tvarkymas man neleis užbaigti straipsnio raginimu iki gruodžio 6-osios važiuoti Klaipėdon, ir apžiūrėti gerą parodą kartu su pastatu. Jau nebėra labai efektingos, milžiniškos I.Stanaitytės ir J. Remeikytės videoinstaliacijos penktame aukšte, kurio erdvės prireikė fabrikantams. Turbūt šiandien dėl tos pačios priežasties nebeliks ir E.Vagnoriūtės kūrinio "Meridianas", hipnotizuojančio pasakojimo apie Klaipėdos simbolinio laivo transformacijas. Dėl statybinių dulkių turbūt reikės demontuoti L.Zalos garso objektą "Bangos".

Suprantu parodos organizatorių nusivylimą. Jie, meno profesionalai, skaudžiai reaguoja į aplinkos diletantiškumą. Bet pirmuoju konfliktu pasibaigusi pirmoji paroda yra naudinga patirtis jaunai organizacijai. O patirtys privalo turėti pozityvią bazę.