Istorija ir menas – ar įmanoma tai suderinti? Toks klausimas man kaskart kyla, kai pasižiūriu į Lietuvos tūkstantmečiui skirtą paminklą, pastatytą Meridiano skvere.

Viskas lyg ir gerai, paminklas įspūdingo dydžio, puošia erdvę. Tačiau ar atkreipėte dėmesį, kad vaizduojamas karžygys, kuris sėdi ant žirgo, yra su vikingiškais ragais ant šalmo. Man iki šiol niekas taip ir nesugebėjo paaiškinti, ką turi bendro Lietuva, jos tūkstantmetis ir vikingai. Niekas to negali paaiškinti todėl, kad jokio ryšio ir nėra.

Lietuvių kariai niekada ant šalmų neturėjo ragų, nes tai nepraktiška. Istorikų teigimu, remiantis visa ikonografine, rašytine medžiaga, net vikingai ant savo šalmų neturėjo ragų. Tai – nepraktiška! Ragai ant vikingų šalmų atsirado tik todėl, kad XIX amžiuje buvo tokia epocha, kai viską siekta romantizuoti. Tada ir vikingus imta vaizduoti su raguotais šalmais, nes taip buvo kuriamas jų įvaizdis, kad jie nenugalimi, galintys visus įveikti.

Ir vėl tas pats klausimas – kodėl ragai yra ant lietuvio kario šalmo. Ir ne bet kokio kario, o kuris yra pagrindinis akcentas paminklo, skirto paminėti Lietuvos tūkstantmetį.

Paminklo autorius skulptorius Remigijus Midvikis viešai aiškino, kad tai – menas. Esą taip pavaizduotas karys yra didingas, nenugalimas.

Bet kodėl gėdijamės savęs, nevaizduojame savo karių, kurie taip pat turėjo gražius šarvus, buvo galingi, pasitikintys savimi, gerbiantys savo gimtąją žemę.

Šis paminklas tik dar kartą įrodo, jog mes gėdijamės savęs, savo istorijos. Man gėda, kad paminklo autoriui buvo gėda pavaizduoti lietuvių karį.

O dabar dar galima pasvarstyti, kokią šis paminklas gali turėti reikšmę ateities kartoms. Suprantama, jog skulptūros, ypač istorinės, kuria istoriją. Prie jų savo vaikams aiškiname, pasakojame apie Lietuvai reikšmingus įvykius.

O ką pasakyti vaikui, kai jis mato, kad skulptūroje, skirtoje Lietuvos tūkstantmečiui, pavaizduotas vikingų karys? Baisu, kad vaikai ims lietuvių karius piešti su raguotais šalmais.

Paminklas viešoje erdvėje šiaip sau neatsirado. Jam turėjo pritarti įvairios komisijos, darbo grupės.

Labai norėtųsi, kad atsakingi specialistai atsakingiau vertintų, kokie paminklai, skirti įamžinti Lietuvai reikšmingus įvykius, atsiras viešose vietose.

Menas yra menas, bet istorija yra istorija. Įsivaizduokime, jei dabar Martynui Mažvydui uždėsime cilindrą. Nes taip gražiau, nors ir visiškai prasilenkia su istorine tiesa.

Skulptūros turi išliekamąją vertę, todėl jos turi būti statomos taip pat atsakingai, kaip ir jose vaizduojami istoriniai faktai. Padaryti klaidą, argumentuojant, kad tai – menas, labai lengva, bet ją sunku ištaisyti.

Įdomu, ką gidai aiškina skandinavų turistams, kai jie paklausia, kodėl Klaipėdoje pastatytas paminklas vikingams?