Internete skaičiau apie klaipėdiečių žygį, kuris buvo įamžintas Lietuvos rekordų knygoje. Gvidas Skirutis ir Andrius Vaicekauskas su savo sūnumis planavo apvažiuoti aplink Baltijos jūrą.

Nors jų kelionė ne visai pavyko, bet klaipėdiečių žygis, kurio metu įveiktas 1407 km atstumas, įtrauktas į rekordų knygą.

Noriu pastebėti, kad rekordas užregistruotas kaip ilgiausia lietuvių kelionė dviračiu. Tačiau juk tai ne pirma tokia kelionė.

Kodėl mes pamirštame tai, ką lietuviai yra jau nuveikę? Sovietiniais laikais grupė klaipėdiečių dviračiais numynė iki pat Vladivostoko. Tai juk ne šiaip kelionė, o 11 tūkst. km nusidriekęs žygis.

Juk tai buvo neįtikėtina! Pusmetį trukusiai lietuvių kelionei vadovavo tuo metu 73 metų buvęs Liudas Alseika.

Rusijoje, apie 200 km už Maskvos, sunkvežimis mirtinai sužalojo L.Alseiką. Žygio dalyviai pargabeno savo vadovo palaikus į Klaipėdą. Tai nutiko 1960 m.

Kiek žinau, muziejuje buvo galima rasti ir apžiūrėti net tą dviratį, kuriuo važiavo žymusis klaipėdietis.

Kodėl mes pamirštame štai tokius žygius – daugiau nei dešimties tūkstančių kilometrų kelionę iš Klaipėdos į Vladivostoką?

Dešimtmečiai praėjo ir visi nebepamena tokio štai lietuvių poelgio. O dabar kaip rekordai registruojami 1,4 tūkst. kilometrų žygiai.

Nors mano amžius eina į pabaigą, tačiau aš puikiai atsimenu, kaip teko išlydėti anuomet į tolimąją Rusiją išvykstančius keliautojus.

Man skaudu, kad pamirštame, ką lietuviai padarė gero ir nesvarbu, kad tai nutiko sovietmečiu. Juk tai mūsų tautiečių žygdarbis.

Vėliau, pakartojant pirmąjį dviratininkų žygį, į tokią pat kelionę lietuviai išsiruošė ir motociklais.

Vadinasi, lietuviai yra nuveikę daug įsimintinų žygių. Gal reikėtų prisiminti ir pagerbti šiuos Lietuvos vardą garsinančius žmones?