"Jei vyksti dirbti kurti į Vakarus, jau iš karto žinai, ką ten rasi. Viskas išpromoutinta iki smulkmenų. Kai vyksti į Rytus, tu nežinai, ko laukti. Gali tikėtis nuotykio. Jaudinančio." Tokia buvo kone pirmoji susitikime su publika dalyvavusio choreografo Hygino Delimato, Kauno šokio teatre "Aura" sukūrusio premjerinį spektaklį "Balta balto", mintis.

Man ji patiko. Netrukus pradėjo patikti ir choreografas. Galiausiai pradėjau nekantrauti pamatyti premjerą. Kodėl? Todėl, kad patogumo ir sotumo ieškančių jaunų ir pagyvenusių menininkų sutikau apsčiai. Būtent jų kūryba manęs a priori nebedomina. Vis dar tikiu mokykliniame amžiuje įstrigusia fraze, kad sotus meno nekuria. Žinoma, jei sotumą suprasime plačiau, nei fiziologinio poreikio patenkinimą.

Lenkas choreografas mane suintrigavo. Ne todėl, kad jis simpatiškas, aukštas, atletiško kūno sudėjimo. Dvidešimt metų gyvenu su puslenkiu vyru, tad antrą kartą ant to paties grėblio nebelipčiau. Choreografas – neįtikėtinai jaunas, vos 23 metų. Ir nepaisant pas mus taip sureikšminamos "profesinės patirties", kūrėjo jaunystė ir noras mesti pirštinę, mane prikaustė noru stebėti šį reikalą.

Tie patys dėsniai galioja visur. Verslo pasaulyje investuotojai ieško revoliucinių iniciatyvų. Jos dažniausiai užgimsta jaunose galvose. Tas pats Billas Gatesas verslą sukūrė būdamas vos dvidešimties. Jaunystė turi vieną didelį privalumą – žmogus nesuvokia, ar pakankamai įvertina galimas rizikas ir kliūtis, todėl eina kiaurai sieną.

Spektaklio "Balta balto" atspirties taškas – revoliuciniai judėjimai mene. Šiuolaikinis šokis – išskirtinai atviras daugybei interpretacijų, tad aš kukliai išdėstysiu savąją, vertinimus apie deramą kojų patempimą ir choreografinį piešinį palikdama šokio meno žinovams.

Nepretenduodama į galutines išvadas, tiesiog įsileisiu į savo galvą, kurioje po spektaklio užsiveisė visokių minčių. Jau trys dienos po premjeros, o mintys vis dar dauginasi. Tai jau neblogas ženklas. Dažnai nutinka taip, kad grįžęs iš teatro net pamiršti ką nors matęs, ar dar blogiau, negali pamiršti, kad veltui iššvaistei taip pabrangusį XXI amžiaus laiką.

Spektaklis "Balta balto", žadėjęs "parsisiųsti maišto dvasią iš praeities per šokį", išlindo už meno revoliucijų paraščių ir nunešė į gerokai gilesnius apmąstymus.

Pasipriešinimas nusistovėjusioms tendencijoms, kurį galime stebėti per visą civilizacijos istoriją, šiandien tapo istoriniu reliktu. Ar tebėra įmanoma revoliucija šiandien? Matyt, vargiai.

XXI amžiuje nebeliko romantizmo ir idealizmo dvasios. Suprantama, kas nors sakys: "Apsižvalgykite, kiek daug aplinkui žmonių, kurie nori ką nors pakeisti – savo, kitų, visuomenės gyvenime". Tačiau, sutikite, revoliucija nėra lėtas, nuoseklus, nepertraukiamas, apskaičiuotas, pasvertas, paremtas metodologijomis judėjimas užsibrėžta kryptimi.

Revoliucija turi imti plaktuką ir prikalti 95 tezes ant Vitenbergo katedros durų. Revoliucija – tai pakeisti viską 100 procentų iš karto.

Kas nutiko? Atsiprašau demokratijos šalininkų, bet ar tik ne ji čia bus pakišusi koją. Mus kaip krakmolo kruopeles užpylė liberaliniu vandeniu ir visi sutirpome tame demokratijos kisieliuje.

Esame nuolat mokomi tolerancijos – kitaip mąstančiam, kitaip kuriančiam, geidžiančiam ne priešingos lyties, net ir šaudančiam žurnalistus.

Mes uoliai stengiamės neatsilikti nuo tolerancijos mados. Jei kada nuo nepasitenkinimo ir susuka vidurius, tiesiog iškrauni susikaupusį turinį į nuosavas kelnes. Nes jau suprantame, kad jei prikrausi viešai, būsi nušluostytas įstatymo.

Europos saulėlydžio kontekste, Hamleto dramos tampa nebeįmanomos. Menininkai sprendžia problemas, kaip įtikti publikai ar dalijančioms projektų pinigus institucijoms, samdomi darbuotojai – darbdaviui, žiniasklaida – skaitytojams ir reklamos davėjams. Ir taip toliau.

Įsprausti į pragmatinių poreikių korsetus nebejaučiame, kad mūsų dvasios stuburas tiesiog atrofavosi.

Dauguma mūsų, kas laisvu noru, kas per prievartą, išmokome mylėti taip sutvarkytą realybę, kurioje nėra vietos radikaliems pasikeitimams. O ir kam tos permainos, kurios griauna saugumo jausmo iliuziją. Apie kokią revoliuciją kalbame, ponai?

Atleiskite, suklydau. Revoliucijos vyksta kone kasdien – namų ūkyje, greitpuodžių pasaulyje, mityboje, jūsų kosmetinėje, sekso robotų technologijų pasaulyje. Ir kaip gi aš galėjau pamiršti. Pamaniau, kad gyvename sugverusioje gadynėje. Ieškojau tų, kurie pataisytų ją... Matyt, suklydau.