Būnant JAV prezidentu nepakaks pelnytis iš naftos ir dujų bei kartkartėmis oponentus pagirdyti arbata su poloniu, reikės šiek tiek daugiau. Tų rinkimų kampanija buvo itin nuožmi ir brutali, o moderniosios technologijos ir socialiniai tinklai suteikė jai papildomą dozę grotesko ir fantasmagorijos. Finalinę dieną ore tvyrojo nuotaika, jog bus taip, kaip lemta, o lemta taip, kaip daug kas nenori, t.y. jog poste atsidurtų būtent tas kandidatas, kuris vertinamas kontroversiškiausiai.

Atėjo svarbiausia akimirka, ir paaiškėjo tai, ką daugelis ir taip žinojo: prezidentu tapo Donaldas Trumpas. Po šoko sukeltos pauzės per visą pasaulį nugriaudėjo akiniuoto ir infantilaus hipsterio klyksmas, primenantis katės riksmą rujos metu. Išsipildė didžiausias dalies visuomenės košmaras – prezidentu tapo baltasis vyras, turtuolis, kuris buvo susikūręs ne tik rasisto, ksenofobo ir gašlūno įvaizdį, bet ir kartkartėmis svaidė neskoningus pokštus apie Kremliaus kunigaikščio gerąsias savybes ir tai, jog su Rusija įmanoma draugauti.

Paraleliai su liūdinčiųjų dejonėmis pasigirdo ir džiaugsmo aimanos. Anapus Atlanto Kremlius šovė šampaną ir sveikino naująjį JAV lyderį, o šiapus – antiglobalistai, bolševikų ir nacionalsocialistų ainiai bei šiaip visokios beždžionės puolė iš džiaugsmo masturbuotis viešose vietose. "Dabar tai bus. Dabar JAV ne tik draugaus su Rusija, bet ir užsidarys į savo pačios kiautą. Ir visi išstos iš ES. Ir klestės nacionalinė skaistybė, tikrosios vertybės ir pagonybė. Visi bus dvasingi ir lygūs. Ir visi visko gaus po lygiai, iš kiekvieno pagal galimybės, kiekvienam pagal poreikius. Ir visi džiazo mėgėjai bei liberalai bus suvaryti į koncentracijos stovyklas. Laukia naujasis Tautų pavasaris. Ne, socializmo gimimas. Kokio ten socializmo – tikro komunizmo. Valio draugai!"

Tačiau nepaisant dejuojančiųjų pesimizmo ir perdėto krykštaujančiųjų mentalinio onanizmo, nei vienų, nei kitų lūkesčiams nebuvo lemta išsipildyti.

Ką galima pasakyti apie pirmuosius D.Trumpo prezidentavimo metus? Kuria kryptimi pasisuko pasaulis ir kas laukia ateityje? Kuo toliau, to labiau darosi aišku, jog mūsų laukia ne šiuolaikinio Nerono ekscentriškas siautėjimas (Romos imperatorius, nužudęs dvi savo žmonas, motiną ir pradėjęs krikščionių persekiojimą), o normalus standartinis respublikonų prezidento valdymas.

Užsienio politikoje stabiliai laikomasi JAV ir sąjungininkų interesų, vidaus politikoje įgyvendinami stambiojo kapitalo, masonų ir kitų buržuazinių nacionalistų tikslai. Žviegimo iš kairiųjų pusės yra, buvo ir bus, JAV visuomenė bus nevieninga, tačiau iš esmės viskas gerai.

Jau po kelių valandų po išrinkimo D.Trumpas nedviprasmiškai pareiškė, jog Izraelis yra vilties švyturys nesuskaičiuojamai daugybei žmonių. Ir čia Kremliaus, antiglobalizmo šalininkai bei kiti kenkėjai turėjo ne šiaip sunerimti, bet suprasti vieną elementarų faktą – visi jie žiauriai apsikvailino. Požiūris į Izraelį ir jo politiką yra svarbus, bene pats svarbiausias politiko būsimos veiklos indikatorius. Kad ir kaip politiškai nekorektiškai skambėtų, tarp turtingų ir įtakingų žmonių yra daug žydų, kurie įkūnija visas raudonųjų ir rudųjų antiglobalistų nekenčiamas savybes.

Ar gali politikas, siekiantis sugriauti globalizaciją ir visą pasaulį sukišti į stalčius, palaikyti pozityvius santykius su semitų valstybe? Ne, negali. Raudonieji stengiasi pakenkti Izraeliui, palaikydami Palestiną, o rudieji – skatindami antisemitizmą. Kaip matome iš veiklos, D.Trumpo administracija stengiasi palaikyti būtent tas Izraelio politines jėgas ir jų programą, kurios labiausiai verčia vemti ruduosius ir raudonuosius (kalbame apie nausėdijų kūrimą palestiniečių teritorijoje).

Po Izraelio buvo raminami Pietų Korėjos, Japonijos ir NATO sąjungininkai. Taip pat verta paminėti ir D.Trumpo poziciją po Fidelio Castro (1926–2016) mirties. Tuo metu, kai daugelis tolerantiškų Vakarų intelektualų dėl Fidelio nubraukė ašarą ir negailėjo jam šiltesnių žodžių, D.Trumpas pasielgė kaip tikras normalus amerikietis, jis išvadino velionį "brutaliu diktatoriumi."

Šių metų balandį buvo pereita nuo kalbų prie darbų. Po Sirijos režimo suorganizuotos dujų atakos prieš savo gyventojus, D.Trumpo administracija iššovė 59 "Tomahawk" raketas į režimo kontroliuojamą oro pajėgų bazę, pasiųsdama rimtą signalą, jog žaidimo taisyklės keičiasi. Tarsi to dar būtų maža, šių metų rugpjūtį buvo pasirašytos naujos sankcijos Rusijai, kurios dar ir įpareigoja JAV prezidentą neatšaukti sankcijų be parlamentarų sutikimo. Taip pat verta paminėti ir nuolatinį apsižodžiavimą su Šiaurės Korėjos režimu, o tai taip pat teikia vilties.

Kodėl laimėjus postą įvyko ši staigi D.Trumpo transformacija? O gal toks ir buvo jo planas? Priežastys yra dvi. Visų pirma, Respublikonų partija ir jos įtaka. Antra – tyrimas dėl Rusijos kišimosi į JAV prezidento rinkimus.

Roberto Muellerio (1944) vykdomas tyrimas jau pareikalavo pirmųjų aukų, tarp kurių – ir D.Trumpo rinkimų kampanijos vadovas, lobizmo ryklys Paulas Manafortas (1949). Įtariamiesiems pareikšti oficialūs kaltinimai, ryškėja vis daugiau kontūrų dėl Kremliaus veiklos, siekiant sukiršinti ir suskaldyti JAV visuomenę bei kitaip jai pakenkti rinkimų metu. Ryšiai su Kremliumi veda ir prie itin artimų D.Trumpui asmenų, tačiau svarbu suvokti, jog R.Muellerio tyrimas pirmiausia siekia išsiaiškinti kenkėjišką Kremliaus veiklą per rinkimų kampaniją.

Galbūt tai išvers D.Trumpą iš posto, o gal ir ne, bet tikrai leis nemažai daliai naivių amerikiečių suvokti Kremliaus keliamą grėsmę jų gyvenimo būdui ir vertybėms. O antiglobalistams galima pasakyti tik tiek: o ko jūs tikėjotės iš trečios kartos milijonieriaus? Proletariato revoliucijos? Ar antrosios holokausto bangos?