Neskubėdamas ėjau senamiesčiu. Brolis sakė, kad ir Tėvelis  prieš pat mirtį vaikščiojo šiomis gatvėmis lyg ieškodamas ką  pametęs. Galvoje sukosi mintis, kad tėvai mirdami nubrėžia ribą, kurią vaikams nedera peržengti. Vyresnysis peržengė Mamytės pažymėtą liniją ir eina link Tėvelio, o aš visai netoli pirmosios ribos. Nežinau kiek tiesos, bet seneliai ir tėvukai iškeliavo anapilin  maždaug tokio pat amžiaus. Na aš dar turiu rezervo, tai galiu drąsiai pasivaikščioti vaikystėje pramintais takeliais.  Tiek metų praėjo, o beveik niekas nepsikeitę. Tos pačios gatvės, namai,  tik spalvos kitos ir sandėliukų nebėra. Kiek kardų ir iečių juose buvo sulažyta, kiek ašarų ir kraujo pralieta kaunantis su "gorkiniais",  "šunininkais" ," barakiniais" ar kitais  ne mūsų kiemo vaikais.  Tik mamoms ar tėvams įsikišus su diržais, kovos pasibaigdavo be didelių pergalių ar pralamėjimų. Lėtai žengiu siauromis gatvelėmis, atidžiai žiūrėdamas į grindinį. Gal kai kurie grindinio akmenys tie patys, ant kurių, ropodami keliais, stumdėme mašinėles ar sprogdinome bombikes.  Net šiurpuliukai nuėjo per kūną, prisiminus tas mašinėles, sprogimų sukeltą triukšmą ir kaimynų paniką. Stabteliu ties pramogų centru. Šiandien tai paprasta siena, o tada buvo vartai į banką. Gal gerai, kad nebėra tų geležinių vartų, o tai nesusilaikyčiau nepaleidęs akmens į juos ir pasislėpęs už kampo laukčiau kol pasirodys milicininkas.  Nesuprastų, palaikytų teroristu ir gal net nušautų. Tada nešaudė. Jei pagaudavo, duodavo ausų, ar  liepdavo kiemą šluoti. O štai  čia keli mūriniai  garažai buvo, prisimenu žiūrėdamas į kiemelį su suoliukais. Nusipelnęs žydelis "Moskvičių"  laikė. Jis labai mylėjo savo mašiną,  o aš labai mylėjau jo garažo vartus ir su draugais spardžiau kamuolį į juos. Šeimininkas mūsų nemylėjo ir , nučiupęs kamuolį, jį pradūrė. Mano meilė taip pat baigėsi.  Į spynas tiek prikišau visokių dervų, kad net banditas  Dirvonas nesugebėjo atrakinti. Teko laužti, o po to su manim pasikalbėjo kažkoks dėdė. Pažadėjau būti geras, o jis pažadėjo Mamytei nesakyti. Dėdė ištęsėjo savo pažadą, o aš- ne visai, bet prie garažo nebelindau.

Pasuku į nedidelę gatvelę. Viduryje tarp dviejų namų įsispraudus lauko kavinė. Kaip tik toje vietoje kur žengiau pirmą žingsnį į vadinamą turginukų rajoną. Jauki, šilta.  Prisėdu, užsisakau arbatos, na ir, žinoma, pyragaitį su ledais.  Jau galva žila, bet vis niekaip negaliu užpildyti to vaikystėje neturėto džiaugsmo. Net einant anapilin paprašysiu, kad vietoj kryžiaus į delną įdėtų bandelę su uogiene už septynias kapeikas. Deja,  nebėra tokių. Šalia įsitaisė aukštas plonas  vyras. Visai kaip stulpas, kuris kadais stovėjo toje vietoje. Prisiminiau, kaip su Juriku mokėme kačiuką lipti į tą stulpą. Kvailas  kicius buvo, todėl nežinojo, kad privalo  laipioti ne tik medžiais, bet ir stulpais. Jam pasisekė, kad  mano Tėvelis buvo namie. Išgirdęs jau nebekatinišką kniaukimą, išbėgo vilkėdamas vien šeimyniniais ir išgelbėjo vargšą gyvūnėlį. Pabandyk dabar su tokia namine uniforma išbėgti! Išveš. Žvigteliu į namo kampą. Koks mielas ir gerai pažįstamas užrašas "Kurpių 1". Trūksta nedidelio prierašo su mano buto numeriu ir viskas bus kaip buvę. Pasisuku. Ant priešais stovinčio namo jokio užrašo, nes jis jau "Kepėjų 1" ir, kaip toj pasakoj apie raganos trobelę, į mano gatvę atsisukęs nugara. Vietiniai pijokėliai visada maišydavo mūsų adresą su  Kepėjų 1 .Dažnai Mamytę naktį prikelę kišdavo pro duris tuščią butelį ir prašydavo pripildyti. Tėvelis pasiūlė kokį kartą vandens pripilti, bet tokiais dalykais tais laikas juokauti nebuvo galima. Nesišaudė kaip dabar, bet langus būtų tekę keisti dažnai. Populiariausias atsilyginimo būdas, tiek tarp vaikų, tiek tarp suaugusių- akmuo į langą arba kumštis į nosį. Žiūriu į langą  ir priešais, lyg veidrodyje, matau mažą berniuką su priverstinai  madingais tais laikais nedideliais kirpčiukais ant pliko viršugalvio, aptrintais, sulopytais marškinukais, trumpikėm ant gumelės bei brolio  dar nesunešiotomis basutėmis ir nekaltą šypseną. Nejučia mintimis grįžtu į tas dienas.

Kaip visada šiltą dieną dvigubo lango orlaidėje guli juodasis play boy’us -katinas  Šurkus. Vietinių katinų siaubas , o katyčių džiaugsmas. Niekas negali abejingai praeiti kai jis, po naktinių pasivaiščiojomų, atsidrėbęs  kaupia jėgas naujiems žygiams. Vieni pašnekina, kiti per palangę pastuksena, bet jam nė motais tas visas betikslis triukšmas. Jis savo namuose ir jis čia šeimininkas. Tik kai pasirodydavo gatvėje turistai ar šiaip žmonės turintys fotoaparatą, tai gražuolis  atgydavo. Pradėdavo vartytis, tai kojas į lauką išmes, tai tarp langų nuleis, uodegą šen ten, pozuodavo, lyg tikėdamasis pakliūti į žurnalo viršelį. Kartais nepasisekdavo ir įkrisdavo į tarpulangę. Greit iššokęs, nubėgdavo į tamsų kambariuką ir pasikapstydavo tarp Tėvelio fotografijos reikmenų, palikdamas ten savo nepasitenkinimą. Prisiglaudžiu prie lango. Vėl prieš akis iškyla tos pačios trumpos užuolaidėlės, stalas ir Mamytė. Kažką pjausto. Ruošia vakarienę, karts nuo karto nubraukdama ašarą. Tikriausiai svoguną pjausto arba kerogazo dūmai akis griaužia. Baisus tas kerogazas. Dabar jį vadintų žibalu deganti krosnelė, o tada visa plačioji tėvynė ant tokių makaronus virė ir penkmečio planus sėkmingai vykdė.  Dar baisesnis buvo šalia stovintis butelis žydiškų vaistų nuo visų ligų. Juos iš didelės statinės pardavinėdavo turguje žydelis. Tuos  vaistus  Mamytė pildavo  į kerogazą, man į burną ir dar galvą kartais ištepdavo, kad plaukai geriau augtų. Kai išeidavau toks kvepiantis, kaimynas Valdas  cigaretę užgesindavo, kad kirpčiukai neužsiliepsnotų ar iškvepiamas oras ugnimi  nepavirstų. Jis pastoviai  piktai bambėdavo "visi vyrai šnapsą geria, o šitas- žydo sysių".  Nebuvau skundikas, bet vieną kartą, neiškentęs patyčių, pasiskundžiau broliui. Jis buvo vyresnis ir žinojo, kas yra pionierių draugystės laužas. Meistriškai sukrovė jį prie negero kaimyno durų, o aš  drąsiai padegiau. Oh kaip visi išsigando, kad net  barti ir Tėveliui pasiskųsti nedrįso,  o aš, išdidžiai iškėlęs  kvepiančius kirpčiukus, nuėjau aplankyti savo draugo.  Per  televizorių rodė gražų filmuką apie vaikštantį ir kalbantį pagranduką. Ir aš tokio labai norėjau. Kai Tėveliai buvo darbe, brolis vienoje iš savo mokyklų, o Šurkus ramiai miegojo, nusprendžiau įgyvendinti savo viso pragyvento gyvenimo svajonę. Supyliau miltus, vandenį, maišiau  ir minkiau. Viską dariau kaip filmuke. Gražus gavosi MANO pagrandukas. Dėl draugo nepagailėjau žydo vaistų ir užkūręs kirogazą  kepiau ant keptuvės. Akepinau iš visų pusių,  bet jis neprakalbo ir vaikščioti nepradėjo. Tikriausiai cukraus neįdėjau. Kai aš būdavau ne toks koks reikia, mane į kampą statydavo, o aš jį už spintelės užmečiau. Mamytė, grįžusi iš darbo, niekaip negalėjo patikėti, kad juodasis play boy’us pusę kilogramo miltų suėdė, bet dėl visa ko kelias dienas jam nepirko karvės tešmens. Katinas badavo, o aš turėjau draugą, gyvenantį už spintelės. Smagu buvo likus vienam namie su juo pasikalbėti ir pasiguosti,  bet po keletos dienų jis susirgo. Pakeitė spalvą ir kvepėt pradėjo blogiau nei vaistai  butelyje,  o vieną dieną jo neberadau. Išėjo arba Šurkus iš bado suėdė. Nubraukiau ašarą ir nubėgau į kambarį kur vyresnis brolis žadėjo skrydį į kosmosą parodyti. Tikrą,  kaip Gagarino, tik reikia Tėvelio sulaukti. Kantriai laukėme ir sulaukėme. Jis, kaip visada, energingai įžengė, apėjo visus kampus,  davė kažkokių nurodymų Mamytei plušančiai prie puodų, gurkštelėjo vyriškų vaistų ir, kiek nusiraminęs, pradėjo minti  įprastą taką iš virtuvės į kambarį ir atgal, vis užmesdamas akį į kikenančius kamputyje jaunuosius kosmonautus. Galiausiai sriubos lėkštė ant stalo ir Tėvelis sėdasi į savo vietą. Brolis staigiai patraukia kėdę ir mes abu atšokame į šonus. Vietoje skrydžio į kosmosą gavosi sunkus didelio žmogaus kritimas žemyn. Staltiesė su karšta bulviene nusileido į pačią brangiausią vyrams vietą, bet vaistus jis spėjo pačiupti. Tėvelis labai didžiavosi, kad gyvena su Gagarinu vienoje šalyje, bet į kosmosą skristi nenorėjo ir mums su broliu visiems laikams išmušė norą būti kosmonautais. Brolis gavo daugiau, nes jis vyresnis ir jo užpakalis platesnis, bet aš, kaip ir jis, kelias dienas valgiau stovėdamas. Jam lengviau, nes dainavo berniukų chore ir buvo  pratęs stovėti, o man sunkiau, nes  manęs į dainininkus nepriėmė. Mamytė nuvedė mane  į  tą patį chorą. Visų laimei, muzikos vadovė suklydo. Pastatė  į trečią balsą ir liepė dainuoti  "Oi, griežle griežlele, mano". Stovint neteisingoj vietoj, antros repeticijos metu prasidėjo kažkokia balso mutacija ir vadovė pasiūlė ateiti kai užaugsiu.

Nors man buvo sunkiau  stovėti , bet, mažiau gavęs, anksčiau atsisėdau. Brolis greitai suprato mažo užpakalio privalumus ir netruko tuo pasinaudoti. Netapęs  dainininku ,  visu kūnu pasinėriau į ledo ritulį. Kas tais laikais nežaidė to vyriško žaidimo!? Tik mergaitės ir numirėliai.  Kai mūsų šaunioji rinktinė triuškino švedus, suomius ir visą kitą supuvusį  kapitalizmą,  visas kiemas nuo ryto iki vakaro stovėjo ant pačiūžų ir su  kliuškom rankose prisidėjo prie bendros pergalės. Dabar sakytų- ledo ritulio lazdomis. Kokia daugiažodinga ta mūsų kalba, o tada visas pasaulis mušė šaibą kliuškom. Tiek nusivarydavom,  kad brolis, tik duris pradaręs, įkrisdavo į kambarį ir Mamytė tempdavo kaip rastą prie krosnies, o aš, kadangi  stovėdavau vartuose, tai iki krosnies pats nueidavau. Kartais būdavo negerų dienų, kai lauke sniego nebūdavo ar tekdavo sėdėti namie už kažkokius prasižengimus, tada ledo ritulį kambaryje pavaikydavome. Brolis buvo protingesnis už mane ir  žinojo, kad sudainuoti  gamą ir  žaisti ledo ritulį lengviau išmokti žiūrint į didelį sąsiuvinį ar mažą televizorių. Tą dieną  buvome namie vieni  ir mūsiškiai televizoriuje triuškino švedus, o mes jiems nuoširdžiai  padėjome.  Aš, kaip visada, vartuose, brolis - puolime.

-Charlamovas apeina vieną, antrą, tikslus perdavimas Fitisovui, smūgis, vartininkas nespėja reaguoti ir...."- lango nebėra. Medinis kamuoliukas su skambesiu  išlėkė lauk,  ir mirtinai išgąsdino iš pasilinksminimo grįžtantį   Šurkų. Gražus buvo įvartis, tiesiai į devinkę, bet džiaugsmo jis mums nesukėlė. Brolis pažadėjo man padaryti naują, plačią, skarda apkaustytą kliušką jei Tėveliui pasakysiu,  kad savarankiškai  įmušiau švedams įvartį. Kokia garbė! Patikėjau. Jis nuėjo į netoliese vykstančias statybas parsinešti  fanieros,  o aš likau prie skylės lange laukti vyriausiojo namų teisėjo. Tą vakarą pasisekė visiems, nes Tėvelis parsinešė kyšenėje papildomą barzdą. Tai toks gražus popieriukas, o ant jo dėdė su barzda ir tik už vieną plaukelį iš tos barzdos  buvo galima kai ko nusipirkti. Kiek buvo laimės, kai krepšelyje tarp vyriškų prekių buvo du stiklainėliai su obuolių tyrele, o Tėvelis, kaip ir visi tikri patriotai, nekentė švedų. Pasidžiaugė gražiu įvarčiu ir atšaukė namų areštą. Neilgai truko mano laimė. Brolis pasiūlė žaisti vaikų darželį ir paskyrė mane auklėtoju. Tada aš nelankiau darželio ir nieko blogo nemačiau, kad tame brolio darželyje diena prasidėjo iškart nuo pietų. Vaikas buvo geras, noriai valgė, nesiožiavo, o kai jo pilve dingo  ir mano tyrelė,  atėjo  pasiimti mama. Graudžiai raudodamas supratau, kad mamos visada nelaiku pasiima vaikus iš vaikų darželio, o brolis- gudrus moksleivis, apsimetęs mažu vaiku. Tik  viena naujiena guodė mano vaikišką širdį, kad  švedai ne tik mano priešai, bet ir Tėvelio. Tačiau tada, nei aš, nei brolis dar nežinojome , kad priešais  antrame aukšte gyvenantis  plikis Sieras  yra geras Tėvelio draugas. Jo vaikai taip pat buvo plikom galvom. Mamytė sakė, kad jų tėtis žibalą skirtą galvom tepti iškeitė į kažkokį stebuklingą vandenį, kuris upeliais tekėjo pas kaimyną, gyvenantį pirmame aukšte. Nėra vaistų- nėra plaukų. Nuskuto juos kartu su visais mažais draugais, gyvenusiais galvoje ir suprato, kad plikai kirpti pigiau nei tepti žibalu. Nuo tada mes su jais nebedraugavome,  mes turėjome plaukus, o jie ne. Jų langai buvo antrame aukšte ir mažasis plikis  iš aukštai spjaudė ant manęs. Aš vėl pasiskundžiau broliui,  o jis sugalvojo  kaip juos nubausti. Pozicija puiki, taikinys dar puikesnis, Šurkus ant šucherio. Prasitraukėme truputį užuolaidą ir iš ragatkių per orlaidę paleidome po šfuntiką į antrame aukšte esantį plikių langą . Pirmasis pasirodė mažasis snarglius. Neradęs ką apspjauti, dingo. Po kiek laiko vėl paleidome. Tada į kiemą išbėgo vyresnieji, bet palakstę po kiemą ir nieko nepagavę, pasislėpė krūmuose.  Šurkus ramiai miegojo, o mes tyliai kikenome. Kiek pasėdėję ir nieko nepešę kaimynai grįžo namo. Brolis nusprendė paleisti stambesnio kalibro. Garsiai ir negražiai skambtelėjo  stiklas, bet  laimei tik įskilo. Prabudęs išlindo vyriausias plikis. Nužiūrėjo katiną gulintį savo lange, kitus mūsų langus ir vakare paskundė Tėveliui. Skundikas. Vakare ginklus pridavėme į  Tėvelio sandėlį ir gavome tai, kas priklausė. Abu po lygiai. Skaudėjo ilgai, bet ir skundikui atėjo atpildo valanda. Sugalvojo plikių šeimyna valdišką rąstą iš remontuojamo namo pasiskolinti. Rąstas buvo sunkus, ilgas ir gulėjo aukštai palėpėje. Tėvelis sakė, kad pats Leninas per šeštadieninę talką tą rąstą nešė, o plikis Sieras užsimanė jį parsitempti  į namus. Niekaip nesisekė išnešti, tai paėmė ir išstūmė per mažą palėpės langelį. Oi kaip gražiai skrido. Laidus nutraukė ir praeiviui prieš nosį nukrito. Tas vargšelis visą savo baimę į kelnes suleido ir į ligoninę išvažiavo. Kaimynai kalbėjo, jie viską žinojo, kad tas praeivis ne paprastas buvo,  o nusipelnęs ir priklausė tiems, kurie su Leninu prie rąsto stovėjo. Tą patį vakarą plikio pasiimti atėjo dėdės su antpečiais. Visas kiemas išėjo atsisveikinti. Tuo metu daug kas krosnis kureno valdiškomis malkomis, bet pakliuvo jis vienas. Gobšumas pražudė. Gal ir gerai, kad išsivežė. Mamytė sakydavo, nėra blogo, kas neišeitų į gerą. Vaikams plaukai užaugo ir mes susidraugavome.

Baigiantis vasarai, brolis kartu su Tėveliu ištęsėjo pažadą ir įteikė man kliušką. Kaip ir žadėjo, plačią ir skarda apkaustytą. Tretjakas tokios net gražiausiame sapne nematė. Nelaukęs žiemos, išėjau į  gatvę. Pastuksenau į grindinį, stulpą, laiptus ir iš džiaugsmo paėmęs už koto pradėjau suktis. Kažkas buvo padaryta nesąžiningai. Platus, sunkus galas  atitrūko ir nulėkė  tiesiai į kaimyno langą. Visi buvo pripratę, kad dažnai per tą langą  pirmiausia  su visais rėmais skrisdavo lauk  spintelė, po to iššokdavo  vaikai, paskui juos žmona ir paskutinis, kaip tikras kapitonas su kirviu rankoje, pats šeimininkas. Kai mano kaustytos kliuškos galva įlėkė į jo kambarį ir dar sudaužė ant stalo stovėjusį trilitrį su namine , įvyko viskas priešingai. Pirmas išpuolė kapitonas su kirviu, paskui  jį žmona ir tik tada vaikai su pagaliais. Boltonas taip greitai nebėgioja  kaip aš  skuodžiau senamiesčio kiemais, nuoširdžiai šaukdamas Mamytę ir Tėvelį.

Nepavijo, todėl  dabar rašinėju. Nuostolius ir gėdą  pasidalinome visi sąžiningai, kaip tikri vyrai. Kadangi Tėvelis skardino , tai jis prisiėmė gėdą ir finansinius nuostolius,  broliui vietoje pjūklo įdavė į rankas triūbą, o aš, mažiausias kaltininkas,  pradėjau mokytis pažinti  pirmąsias raides- A,  B  ir, tik Mamytei prašant,  C.

Pajutau kaip kažkas palietė petį. Atsisukau ir taip tikėjausi išvysti šiltas, švelnias  Mamytės rankas jos akis, bet šalia stovėjo jauna mergina, labai primenanti pirmąją vaikystės meilę Nataliją.

-Jūs gal dar ką nors norėsite?- paklausė maloniu balsu.

Žiūrėjau į ją nežinodamas ką atsakyti.

-Gal jums negera?- vėl paklausė kiek susirūpinusiu balsu.

Aš atsipeikėjau.

-Ne, ačiū, viskas gerai,- atsakiau ir susimokėjęs atsistojau. Priėjau prie durų į mano vaikystės koridorių.

"Kažin kiek kartų buvo įeita ir išeita per tas duris. Kiek kilometrų nutipenta iki sporto aikštelės, žolyno ar parduotuvės, galvojau stovėdamas prie jų ir nedrįsdamas atidaryti. O kur dar kelias į mokyklą! Kiek gi žingsnių iki jos! Niekada neskaičiavau.Tada nerūpėjo jie, nes gyvenimas buvo tik prasidėjęs ir jų buvo dar labai daug", mąsčiau žiūrėdamas į gatvę. Iki keturiolikos metų tvarkingai kiekvieną darbo dieną, neskaitant  savavališkų pabėgimų ir visokių kitokių priežąsčių, tempdavau iš namų  savo mokinio krepšelį mokytojams į mokyklą, o  Tėveliams- atlyginimą už tą triūsą. Dažnai jis buvo mažas, bet ką padarysi, ne visiems buvo lemta gauti daug. Atsidusau prisiminęs savo pažymių knygeles.  
Dabar jau esu didelis, moku skaičiuoti, reikia suskaičiuoti kiek žingsnelių nutipeno mano vaikystė, jaunystė keliaudama iki tos mielos turginukų mokyklos. Atsargiai paliečiu duris, mintimis pasiimu savo porfelį, paglostau Šurkų, paskambinu į duris kaimynui Valdui ir, kol jis nespėjo nutverti už ausies,  išbėgu pro duris į gatvę. "Vienas, du, trys...."

                                                                   Spinoza (Vaikystės takeliais tęsinys)                                                     

Sustoju prieš metalinius vartus. Praviri. Penki šimtai vyriškų žingsnių nuo namų, dukart tiek vaikiškų. Dar dešim, dvidešimt ir mokyklos kiemas, durys, o už jų sargė Zosė- direktorių direktorė. Ji visus vaikus sutikdavo, ji ir išlydėdavo. Nuo pirmos iki vienuoliktos klasės. Mažuosius paragindavo, paglostydavo, vyresniokus sudrausmindavo, o dičkius apšaukus įjungdavo skambutį. Stoviu paskendęs savo prisiminimuose  ir laukiu tikėdamasis, kad prasivers durys ir išeis mūsų Zosė. Užsimerkiu ir durys prasidaro. Išgirstu  griežtą Zosės balsą:
-Keliauk, keliauk. Jei taip mokysies ir elgsies, niekada neužaugsi.
Pro duris, nuleidęs galvą, vilkdamas portfelį, išeina nedidelis berniukas. Nieko neatsakęs sargei, nušoka nuo laiptelių ir neskubėdamas kiūtina per kiemą. Stabteli ties besimėtančiu prakąstu obuoliu. Paspiria- nerieda, dar kartą- nepataikė. Staiga  pasilenkia, pačiumpa jį ir, daug nesižvalgydamas, paleidžia. Nespėju sureaguoti ir atšokti. Pataikęs tiesiai į krūtinę, obuolys  ištykšta. Žiūrime vienas į kitą. Aš piktoku, o jis išsigandusiu žvilgsniu. Norėjosi pabarti, bet pagalvojau "iš kur tas mažylis galėjo žinoti, kad jo kelyje atsiras kažkoks dėdė iš ateities. Iš jo paties ateities. Ar galima pykti pačiam ant savęs." Aš jam mirktelėjau. Jis man atgal.
-Greitai marš namo pamokų ruošti,- pasakau, kaip man pačiam pasirodė, griežtu balsu.
Moksleivis gudriai primerkė akį, ironiškai šyptelėjo ir pasileido iš kiemo į gatvę. Šoko per balą. Nesėkmingai. Aptaškė mane nuo galvos iki kojų, kažką riktelėjo ir nuskuodė link namų. Jis iš mokyklos, o aš, truputį padvejojęs,  į mokyklą.

Mano Tėvelis teisingai mąstė sakydamas "dvejetas nepuošia proletariato veido, bet jo ir nedarko, tačiau pastabos, gaunamos už tingėjimą ar blogą elgesį, tai kirmelės, kurios  graužia valstybę ir visuomenę iš vidaus". Jis tvirtai kovojo su tuo tais laikais įprastais metodais. Dabar už tokį auklėjimą iš kalėjimo neišlįstų. Paauklėjai, sėdai, išėjai, paauklėjai, sėdai ir vėl grįžai į namus. Taip ir būtų  pastoviai- tai auklėjantysis, tai auklėjamasis. O kada šviesų rytojų kurti? Kaip šiais laikais lengva tapti Pavelu Morozovu. Gavai per auklėjimui skirtą vietą, pasiskundei ir išveda tėvą kaip valstybės priešą. Aš nebuvau Pavelu Morozovu, nes labai mylėjau savo Tėvelį ir aukojau savo minkštą vietą, leisdamas jam kurti šviesią ateitį. Skaudėdavo, bet visada už reikalą. Niekada negavau vien tik tam, kad gauti, dėl to ir nenuėjau kai kurių savo draugų vingiuotais keliais.
xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx
Kaip visada, artėjant didžiajam atsiskaitymo penktadieniui, parėmęs ranka sunkią  galvą, liūdnai žiūrėjau į kalną knygų ir mąsčiau.  Mamytė sakė, kad kaip Spinoza, bet nepasakė kur jis gyvena. Tai turbūt jis su mano mokytojais privirė tos mokslo košės ir dabar slapstosi. Žinočiau kur gyvena, tai padaryčiau  kaip brolis Dimšoms, užversčiau rąstu  duris  ir per orlaidę įmesčiau svylančias šukas. Neišleisčiau, kol mano namų darbų neparuoštų. Jei kas būtų pasakęs, kad tos pirmosios A, B ir C taps tokiais baisiais būdvardžiais, kartu su visokiais dalyviais, atsiduriančiais mano sąsiuvinyje išskirtinėmis aplinkybėmis, tai kartu su Juziku nė už ką nebūčiau ėjęs toliau  trečios klasės. Bet suaugę mane apgavo. Dėdė sakė, jei sugebėsiu pavažiuoti jo dideliu dviračiu, tai jį man atiduos, kad galėčiau į ketvirtą klasę pervažiuot. Jis gyveno sode už kapinių ir buvo turtingas, nes turėjo ne tik paprastą dviratį, bet ir motorinį. Mamytė eidavo pas jį darže padirbėti ir mane su broliu pasiimdavo. Kai baigiau trečią klasę dėdei priminiau jo pažadą. Jis mane užkėlė ant dviračio ir pastūmė. Nesitikėjo, bet aš, sėdynės nesiekdamas, apžergęs rėmą, numyniau. Apsukau ratą ir per vartus. Atsisukęs dar pamačiau, kaip Mamytė su Juozu bėgdami iš paskos man mojuoja. Supratau, kad linki laimingo kelio ir drąsiai per kapines į gatvę. Prie tabako fabriko, tik vėliau supratau kokius neblogus dalykus jis gamina, nepasisekė. Nukritau. Geras praeivis užkėlė ir  pastūmė. Centrine gatve, po to akmenuotomis gatvelėmis išdidžiai įmyniau į savo gatvę. Subėgo visi draugai ir  mano Natalija. Pirmas sėdo brolis, tik apsuko porą ratų ir į kiemą įlėkė Mamytė su dėde. Atėmė dviratį  ir dar bart gavau. Taip per suaugusių apgaulę tapau ketvirtoku. Nepatiko juo būti. Mokytojų daug atsirado, knygų kalnas ir dar visokių niekam nereikaligų dalykų, bet kentėjau, tikėdamasis, kad toliau bus lengviau. Nauja auklėtoja sakė, kad vaikai, net ir aš, su kiekvienais metais bus vis didesni ir protingesni ir mokslai seksis lengviau ir lengviau. Vėl apgavo. Mokslai sunkėjo daug greičiau nei aš spėjau augti. Nors morkų daug valgiau ir mokytojai dažnai už ausų į viršų patempdavo, bet niekaip nesisekė pasiekti to žadėto lengvumo. Vis dažniau tekdavo po pamokų pasėdėti ar Tėvelių barimo paklausyti. Tie metai daugmaž ramiai praėjo. Mokytojai pratinosi prie manęs, o aš prie jų. Tapęs penktoku pasijutau drąsesniu, tvirtesniu ir vis dažniau Tėveliui tekdavo imtis griežtų auklėjimo priemonių.

Šią savaitę vėl  buvo paskirtas namų areštas, be teisės net iki parduotuvės nueiti, bet ne dėl Spinozos gudrybių. Pirmadienį atbėgo Gaidelio babūnė ir atsinešė kibirą kraujo. Sakė, kad tai iš jos anūko nosies, į kurią aš užvažiavau kai lindo prie mano Natalijos.

-Nesamonė,- surikau.- tas tavo Gaidelis- vieni kaulai ir kulė, o kraujo atnešei kaip iš dramlio nosies.

Tada sužinojau, kad ir Mamytė turi kietą ranką. Ilgai ausis skaudėjo, bet ji mane užstojo. Liepė babūnei pasimokyti biologijos ir sužinoti, kiek gaidelis kraujo turi. Ranka, kuri laikė mano galvą, paskaudo nuo mąstymo, tai paėmiau vadovėlį.

-Na ir kodėl Mamytė niekur neina šiandien,- burbtelėjau  bandydamas pagal spalvą atspėti koks vadovėlis ir net apsiverkiau iš nevilties, pažinęs anglų kalbos  vadovėlį. Su savais dalyviais ir padalyviais neina susigaudyti, o čia dar tie su savo kvailu klausimu "Do you like your cate". Koks jų sumautas reikalas. O, tarp kitko,  iš kur jie sužinojo, kad aš turiu katiną. Pakeliu piktas akis. Guli Šurkus savo vietoj išsidrėbęs, tik uodegą kartais kilsteli. Negi jis parsidavė priešams. Aha, Mamytė ruošiasi kažkur eiti. Tuoj paklausiu  juodojo veltėdžio, suėdusio mano pagranduką, kam jis tarnauja. Tik durys užsidarė, paėmiau vamzdelį, įkišau žirnį, priėjau arčiau  ir papučiau kaip brolis į varinę  dūdą ieškodamas natų. Pataikė ten kur  laižo grįžęs iš pasimatymo. Sukniaukė, įšoko į vidų ir nulėkė į Tėvelio foto studiją. "Savas jei į namus bėga"  patenkintas taikliu šuviu padariau išvadą. Kiek pavaikščiojęs apie stalą, subraukiau į portfelį visas knygas, kad mokytojams kokios nepritrūktų ir išėjau į popietinę pamainą. Per daug nesislapstydamas paleidau porą akmenų į banko vartus. Išpuolė kaip laukiniai. Nežinojau, kad naujokai šiandien budi. Teko skuosti aplinkiniais kiemais ir, kaip visada, netyčia pavėluoti į pirmą pamoką. Rusų kalbos mokytoja net nemirktelėjusi tęsė pamoką. Ji nieko nesako, nes aš jos kalbą gerai moku, o gramatika ne taip svarbu. Kam jai be reikalo burną aušinti, juk ji eina į mokyklą tuo pačiu keliu kaip ir mano Mamytė į darbą. Tame pavojingame kelyje jos ir išaiškino mano trigubą buhalteriją. Viskas buvo atidirbta. Viena pažymių knygelė mokytojams, viena Mamytei ir dar viena Tėveliui, kai jis grįždavo namo su "barzda" kišenėje. Ir parašus puikiai išmokau kopijuot, tai pasirašinėjau ne tik savo knygelėse, bet  ir draugų. Norėjau Tėvelį pradžiuginti ir į jam skirtą pažymių knygelę  įsirašiau ketvertą iš rusų kalbos. Apsidžiaugė, bet nepatikėjo. Mamytei parodė, o ji- sekantį rytą rusichai. Visus trusikus, ir savo, ir brolio susimoviau, bet vistiek skaudėjo. Nuo tos dienos su didžiąja rusų kalba  nusprendžiau nejuokauti, bet  ramiai sėdėti negaliu. Ne dėl skaudančios sėdynės, o dėl kitų, daug rimtesnių dalykų, nei visus mokslus kartu sudėjus. Nenustygau, nes Arturka jau antra diena mokykloje nesirodė. Jam gerai- pasako, kad keltas sugędo ir žmonių nekelia, tai jam net raštelio nereikia. Duodasi po vokiečių dzotus kiauras dienas, rinkdamas visokias liekanas nuo karo laikų ir keisdamas jas į saldainius. Man duodavo už ačiū, nes buvome draugai. Pagaliau keltą sutvarkė ir jis pasirodė prieš trečią pamoką. Senuose vokiečių dzotuose pririnko parako vamzdelių, o Romas  atnešė blizgučio nuo šokolado. Leisime raketas. Tik reikia tinkamo laiko. Pasisekė. Užsienio agentas, anglų kalbos mokytojas, kažkur dingo. Tikriausiai pas Spinozą nuėjo, o mums liepė tyliai sėdėti ir aiškintis ar mes "do you like your cate". Jie sugalvojo, tai tegu jie ir aiškinasi. Sudėjau ant mokytojo stalo knygas, susukau paraką į blizgutį ir padegiau. Ir ne vieną, o kelis! Kaip gražiai šnypšdamos raketėlės skraidė. Labiausiai apsidžiaugė mergaitės. Visos cypdamos sulindo po suolais užpakaliais į viršų. Gražu buvo žiūrėt. Antroji salvė nukrypo nuo kurso. Išgirdęs triukšmą, į klasę įpuolė fizinio mokytojas. Raketa praskrido jam pro nosį ir atsitrenkė į gaublį labai negeroje vietoje. Tada supratau, kad anglų kalbos pamoka vyko  geografijos kabinete. Rėkė visi. Direktorė, pavaduotoja, o fizrukas tardė iš kur gavau parako ir vis kartojo "nemeluok, melo kojos trumpos". Pažiūrėtų į savo kojas prieš kalbėdamas, galvojau nuleides galvą. Mano pirmoje klasėjė ilgesnės buvo. Kaimynas, pamatęs jį, pasakė "Kaip  gali fizinį dėstyti puslitrinis žmogus. Juk jį pasodinus ant puslitrio, kojomis žemės nesieks". Visos mamos girdėjo ir tyliai juokėsi. Nuo tos dienos per mūsų kiemą jis nebevaikšto. Draugų neišdaviau, bet namo ėjau su gaubliu rankose ir pastaba originalioje knygutėje. Užsukau pas draugus į banką ir pasiūliau Žemę pirkt. Budėjo naujokai, kurie nežinojo kiek pinigų saugyklose yra, todėl atsisakė. Teko visą pasaulį nešti namo. Tėvelis labai supyko, kad pataikiau netoli Maskvos. Jei būtų kliuvę arčiau Londono, būtų buvę lengviau. Gavau, kaip tikras priešas, nuo tikro patrioto, o po to kartu klijavome Žemę ir mokėmės geografijos, nors kur yra laikini barakai, aš ir be gaublio žinojau. Pagrindinius mano draugus ten iškėlė kol jų namus restauravo. Bet pagaliau jie sugrįžo, ir  į mūsų rajoną atėjo šventė.

Sugrįžo Arūnas, Vitulia, Gedulis ir kiti. Vieną dieną, kai Arūno tėvukai būvo darbe, jis pasikvietė stebėti kaip iš čiaupo karštas vanduo bėga į vonią. Tokio stebuklo nebuvau matęs.Nei tau krosnį kurenti, nei vandenį tampyti. Atsukai čiaupą ir bėga kiek tik nori. Labai puikus kambarėlis, kurio pavadinimas vonia. Kam  berniukams reikalinga vonia,  mes greitai supratom, bet ką ten daro jo pusseserė, ateinanti kartą į savaitę, buvo labai įdomu sužinoti. Ji jau buvo aštuoniolikinė, bet ne kaip  Irka,  kuriai aštuoniolikos iki šimto trūksta, o graži. Statybininkai buvo savi žmonės ir padarė ventiliacinę angą tarp tualeto ir vonios. Savo Natalijai pasakiau, kad noriu jai saulės zuikutį parnešti. Ji patikėjo ir davė veidrodėlį. Aš kraipiausi vonioje, o Arūnas, pasilipęs ant klozeto, reguliavo veidrodinę vaizdo aparatūrą. Viskas paruošta, susėdame prie knygų ir laukiame. Šiandien jos ir mūsų diena. Atėjus ji įtariai pažiūrėjo į stropiai pamokas ruošiančius mus, bet nuėjo į vonią. Mes tyliai į tualetą. Gudri pana buvo. Nepavyko pažiūrėti veidrodinio video, kokį dabar galima pamatyti kas vakarą be jokio vargo per televizorių. Pastebėjo veidrodėlį. Ištraukė, o į stebėjimo angą įkišo rankšluostį. Veidrodėlį vėliau perdavė mano broliui. Ilgai brolis mane auklėjo, po to padovanojo dvi kortas gautas iš jūreivio. Visi draugai ir klasiokai žaidė su tom dviem kortom, kol jos pakliuvo puslitriniam fizrukui.

-Iš kur ištraukei,- grubiai paklausė.

Kaip paklausė, taip ir atsakiau:

- Iš kelnių,- ir pažiūrėjęs į jo sportiškai aptemptą klyną, pagalvojau, kad netilps viskas kartu. Jis išsižiojo, bet nieko nepasakęs pasiėmė ir nuėjo į savo sporto salę patikrinti kortų galios. Kitą rytą rusų kalbos mokytoja viską papasakojo Mamytei, bet ji Tėveliui nepasakė. Nenorėjo padaryti  gėdos fizrukui.

Kad matematika neblogas dalykas, supratau dar pačioje savo mokslų pradžioje. Galėjau lengviau susigaudyti Tėvelio piniginėje. Trys kapeikos plius dar trys iš Tėvelio piniginės ir gaunasi spurga su uogiene, kam daugiau ir bereikia, bet aš stengiausi išmokti daugiau skaičiuoti. Matematikos mokytoja taip pat  labai stengėsi. Jos nosis buvo raudona nuo tų pastangų, o mano ausys nuo jos nagų. Negalėjau suprasti, kodėl paprastą lietuvišką V tik su pripaišytu pagaliuku aš turiu vadinti kažkokia šaknimi ir dar ne paprasta, o kvadratine. Negana to, pastoviai iš po jos turėjau kažką ištraukti, nors ten nieko įdomaus nemačiau. Aš žinojau tik vieną tikrą šaknį-ženšenio. Už sienos gyveno dieduška su ilga barzda, tai jis tą šaknį butelyje laikė ir visą gyvenimą ją graužė užsigerdamas tuo užpilu. Ir taip nuo caro Riuriko laikų. Nei pats po velėna lindo, nei kiti pakišt galėjo. Kartą, kai jis nuo tos šaknies kietai miegojo, mes su Vincu irgi jos pagraužėme. O tai šaknis! Ir ištraukt yra ką ir įkišt, o čia. Pradžioje pamokos matematikė pasakė "jei iki pamokos pabaigos iš devynių ištrauksi kvadratinę šaknį, gausi visų taip laukiamą trejetą“. Sunkiai dirbau, niekam netrukdžiau, nenusirašinėjau ir ištraukiau viską, ką po ja radau. Klasė apmirus laukė rezultato. Pasakiau visą teisybę- parduotuvinei vodkai neužteks, bet pas kaimyną galima nupirkti du gyvybės vandenėlio butelius. Vieną mokytojai, vieną man. O kad būtų lengviau suprasti, pasakiau tarptautinį naminės pavadinimą- samagonas. Aš nežinojau, kad ją dėl rausvos nosies vyresniokai vadina tuo pačiu vardu kaip kaimyno produktą. Ji tylėjo. Tikriausiai skaičiavo. Paplojo delnais, po to per mano ausis ir įrašė į pažymių knygelę matematišką skaičių ir literatūrinę pastabą. Tėvelis nebuvo didelis matematikas, bet dvejetus gerai pažinojo ir skaityti mokėjo. Tą dieną jis buvo labai  piktas, bet  ne ant manęs, o ant viso kito pasaulio, tai po darbo nuėjo pas diedušką tos tikrosios šaknies pagraužti ir mane pasikvietė išklausyti auklėjamosios programos. Net išsižiojęs klausiausi kaip jie  kalba vyriškom temom, tik retsykiais prisimindami matematiką, ir įdėmiai stebėjau mažėjantį šaknies antpilą. ''Negi man neliks nė lašelio" pradėjau nerimauti, bet pačioje pabaigoje pasakyti dieduškos žodžiai privertė suklusti.
-Levas Tostojus blogai mokėsi matematiką, bet visas pasaulis lenkia galvą prieš jo barzdą,- tarė ir ramiai užmigo, o Tėvelis išėjo. Aš įdėmiai iš visų pusių apžiūrėjau gulintį barzdočių. Tas

Levas kabo rusichos kabinete ant sienos. Kaip du vandens lašai panašus su mano kaimynu.

- Broliai,- tvirtai tariau. Vienu vyrišku ypu išgėriau kas buvo likę ir pabučiavau į kaktą Tolstojaus  brolį.

Nusprendžiau būti kaip jis ir užsiauginti barzdą, o kad geriau augtų, pagraužiau stebuklingos šaknies ir išdidžiai iškėlęs galvą išėjau į kiemą.

- Ar aš panašus į Levą Tolstojų?- paklausiau savo Natalijos ir pūstelėjau jai į veidą.

- Fūūū,- susiraukė ji ir pabėgo. Nepatiko kvapas, sklindantis nuo manęs, bet kaimynas Valdas pagarbiai įvertino mano norą būti Tolstojumi. Užuodęs taip gerai jam pažįstamą kvapą ir p pamatęs mano pilnas ryžto akis, pasiūlė užrūkyti "Kazbek" cigarečių. Pažiūrėjau į pakelį, ant kurio apsirūkęs arklys bando numesti raitelį, niekingai mostelėjau ranka ir nuėjau į savo slėptuvę po laiptais. Katinas Šurkus iš peleninės nukniaukė nebaigtą rūkyti Tėvelio cigarą ir davė man pasaugoti, tai aš dabar jį išdidžiai įsikišau į burną. Valdas, kaip tikras draugas, pridegė, o aš vyriškai truktelėjau. Buvau matęs per televizorių, kaip mūsų partizanas granatą po savim susprogdino, kad priešams į nelaisvę nepkliūtų. Man pasirodė, kad tą granatą priešai įmetė į mano burną. Valdas  nebuvo  matęs kaip miršta tikri vyrai, todėl pasimetė ir sukvietė kaimynus. Net medicinos sesutė iš trečio aukšto atbėgo. Visi labai išsigando, bet labiausiai pergyveno mano Natalija. Kai atsigavau, ji mane paglostė, o aš jai  pažadėjau pereiti ant paprastesnių cigarečių. Visos kiemo mergaitės jai pavydėjo, kai susitaupęs pietums skirtas kapeikas, Čapulio padedamas nusipirkau pakelį "Nefertiti" cigarečių ir jį išrūkęs, padovanojau Natalijai grąžų tusčią pakelį spalvotiems stikliukams susidėti. Džiaugsmas neilgai truko. Atlėkė mažasis Morkiukas ir pasiskundė, kad Kupetiniai iš gretimo kiemo atėmė kepurę. Morkos, kaip ir daugelis mūsų, buvo neturtingi ir turėjo vieną kepurę ant visos šeimos, tai visas kiemas, net mergaitės, ėmė ruoštis karui. Mergaitės kalbino ir erzino statybininkus, o mes tuo momentu iš statybos nušvilpėm pagalių ir fanieros. Sandėliukuose prasidėjo ginklų gamyba. Darėm kardus, špagas, skydus, mergaitės lankstė kepures, Arūnas net motociklisto šalmą iš kažkur atsinešė. Ginklai paruošti, atėjo atsisveikinimo su savo mergaitėmis metas. Visi turėjome drauges, kurioms dovanodavom stikliukus, saldainių popieriukus, na, o kai kas net „Nefertiti“ pakelį. Aš priėjau prie savo Natalijos. Norėjau jai kažką pasakyti tokio, ką sako vyrai išeidami į karą, pabučiuoti į skruostą, padovanoti „Nefertiti“ net su keliom likusiom cigaretėm, o ji gudriai primerkus akis paklausė, kur jos veidrodėlis ir kortos. Ne tik skruostai, bet ir ausys paraudonavo nuo tokio netikėto klausymo. Negi brolis papasakojo viską jos seseriai, su kuria bučiavosi prieš kelias dienas. Pikta pasidarė, kad tie dideli žmonės nemoka saugoti paslapčių.
-Veidrodėlis paskui saulės zuikutį nubėgo, o kortomis žaidžia fizrukas,- atsakiau ir pasiūliau dalyvauti mūšyje, nes per televizorių rodė, kaip didvyriškai kaunasi, o kartais net  žūna mergaitės. Ji to tik ir telaukė. Natalija labai norėjo būti kaip Marytė Melnikaitė, todėl pasiėmusi krepšelį, kuriame buvo keletas bulvių, drąsiai žengė šalia manęs.

Su Kupetiniais susitikome aikštelėje priešais banką. Dabar  mūsų atminimui toje krauju aplaistytoje aikštėje kiekvienais metais statoma miesto eglė. Jaučiu, kad miesto valdžioje yra kažkas iš senojo kiemo. Vyresnieji broliai kariaudavo kumščiais, grandinėmis ir visokiais kitokiais geležiais, mūsų kovos buvo garbingos, kaip muškietininkų. Berniukai špagavosi, trankė per rankas, kojas ar nugarą, tik labai įsijautę įdurdavo žemiau juosmens ar užtrenkdavo per galvą. Mergaitės mėtė bulves, grumstus ir kitokius minkštus daiktus. Tą kartą, ar todėl, kad buvo daug karių, ar kad Kupetis Natalijai užtrenkė per nugarą, kova išėjo už standartinių ribų. Riksmai, ginklų kaukšėjimai, riebūs vyriški žodžiai įvarė baimės ne tik praeiviams, bet ir šalia esančio banko darbuotojams. Mažą ką, susivienys ir užpuls banką. Lužinėjo špagos, lakstė bulvės, grumstai ir net vienas kitas akmuo. Su praskelta kakta pabėgo Tauryliukas, mūsų Jurikas kruvinais nagais nulėkė skųstis sesei, bet jos neradęs, vėl stojo į pirmąsias gretas šaukdamas -tėvynė didelė, bet trauktis nėra kur, nes už mūsų- mūsų  kiemas. Pavydėtiną drąsą rodė broliukai plikiai, kuriems tėvas, praėjus žibalo epochai, už dvejetus pastoviai kirpdavo galvas plikai. Jų saulėje blizgančios galvos kėlė siaubią net vyresniems kupetiniams. Nieko aplink nebematėm, nebegirdėjom ir nežinia kuo būtų pasibaigęs mūšis, jei ne pro šalį ėjęs kariškis. Drąsus buvo vyras. Įpuolė į vidurį ir greitai visus išvaikė, bet aš bėgdamas dar spėjau Kupečiui  kaktą praskelti ir per nugarą užvažiuoti. Už savo Nataliją ir Morkiuko kepurę.

Kitą dieną kartu su pagrindiniais muškietininkais į mokyklą atėjo ir mamos. "Geležinė" direktorė ilgai aiškino, kad karų epocha pasibaigė ir visuomenė kuria taikią socialistinę valstybę, o jei tokie piliečiai kaip jūs, ji nužvelgė mus, trukdys tam procesui, tai bus atskirti nuo visuomenės atitinkamo aukščio tvora. Išsigandome ir, stebint mamoms bei mokyklos vadovybei, prisiekėme ir pasižadėjome nekariauti ir su visais draugauti. Mus paleido, bet kažkurio iš mūsų vyresnysis brolis, solidarumo su nukentėjusiais vardan dar tą patį vakarą išdaužė direktorei langus. Gal tai sutapimas, bet į mokyklą vėl ėjo mano Mamytė, tik šį kartą ne mane kvietė pas "geležinę" direktorę, o brolį.

Ginklus sunešėm į mokyklos katilinę ir, kaip žadėjome, pradėjome draugauti. Kartu pažaisdavome, kartu statybose dūmą patraukdavome, o Čapuliui padedant ir vyniuko truktelėdavom, neužmiršdami ir tiesioginės pareigos - mokyklos lankymo.

Kaip sniegas iš vasaros dangaus į mano mažą portfelį įkrito fizikos ir chemijos vadovėliai. Norėjau susidėti viską į didelį kelioninį krepšį, bet prisiminiau karčią brolio patirtį ir nedrįsau. Jis buvo mokyklos žvaigždė, jam atleido, man nebūtų atleidę. Kai jis tame dideliame krepšyje, į kuri ir aš tilpčiau, atsinešė vieną knygą, atbėgo pažiūrėti net "geležinė" direktorė. Gal būtų viskas ramiai praėję, bet kai jis pareiškė, kad išvyksta į Sopotą nugalėtojo laurų parsivežti, mokyklos direktorė labai išsigando ir iškvietė Tėvelį. Kaip visada atėjo Mamytė, bet Tėvelis vakare ilgam išmušė broliui norą keliauti po pasaulį. Nenorėjau erzinti mokytojų, tai knygas tampiau savo senajame porfelyje. Fizika pradžioje labai patiko, nes mokytoja buvo naujoviška. Vaikščiojo labai aptemptais džinsais, kas tais laikais buvo stebuklas, ir erzino sijonuotą mokytojų kolektyvą. Labai tai vertinau ir per jos pamokas visada sėdėdavau pirmame suole. Bet mano meilė fizikai tuo ir baigėsi. Niekaip nesupratau kam ji man. Parduotuvėje nepasinaudosi, kieme irgi nereikia, o Natalija ir be fizikos man paaiškino kaip atsiranda vaikai ir, kad kol nesukaks  mums aštuoniolika, apie tai nedrįsčiau galvoti. Galvojau apie tai, bet nedrįsau daugiau nieko, tik kai niekas nematydavo  pabučiuodavau ar apkabindavau. Fizikos mokytoja daug dėmesio skyrė man. Tikriausiai todėl, kad aš vienintelis, nieko nesuprasdamas, įdėmiai jos klausydavau. Net kortomis per jos pamoką nežaisdavau. Bet man ne fizika rūpėjo. Kai kartą pasiūliau nueiti po pamokų pasivaikščioti po parką, ji suprato kodėl aš sėdžiu pirmame suole ir paklausė kur dirba Tėvelis. Galvojau nori susipažinti ir kartu pakviesti pasivaikščioti, todėl drąsiai pasakiau, o ji, nuvariusi mane į galinį suolą, pradėjo aiškinti kaip  fizikinių dėsnių įtakoje užsidaro ir atsidaro mano Tėvelio autobuso durys. Jokios romantikos. Patikėjau fizikos galia, bet nusprendžiau pasikonsultuoti su Tėveliu. Jis ilgai bandė susigaudyti kažkokiuose keistuose ženkluose mano knygoje, galiausiai pasikvietė "chemijos" žinovą, sugebantį paprastą vandenį paversti į gyvybės. Jie ilgai ginčijosi kuris mokslas naudingesnis, svarbesnis ir labiau reikalingas žmonėms: ar remiantis fizikos dėsniais saugiai užsidarančios autobuso durys, ar cheminio proceso metu iš paprasto vandens išvirta geros kokybės naminė. Ilgai ginčijosi kol tariau savo  nuomonę:

-Žmogus su geros naminės buteliu saugus ir laimingas tada, kada gerai ir saugiai uždarytos autobuso durys.

Jiems patiko. Gavau rublį ir patenkintas sėdau studijuoti chemiją. Po šiai dienai nesuprantu kaip iš dviejų raidžių H ir O galima sriubą išvirti, naminę išvaryti ir dar su tomis pačiomis raidėmis nusiprausti. Net sėdėdamas po pamokų ir žiūrėdamas į kabantį ant sienos Mendelejevą negalėdavau to suprasti. Po jo barzda per visą sieną ęsanti lentelė buvo graži, bet nepilna. Matyt skubėjo paišyti ją ir užmiršo pilnai užpildyti. Daug tuščių kvadratėlių paliko, o  aš  stengiausi suvokti ko juose trūksta. Žiūrėdavau tai į liūdnas jos šeimininko akis, tai į raides, tai į tuščius langelius. Man pasirodė, kad jis toks liūdnas, nes jo darbo tinkamai neįvertino. Istorijos kabinete kaba dėdės su pilnom krūtinėm medalių, o šitam net spaliuko ženkliuko pagailėjo. Nusprendžiau klaidą atitaisyti. Virgis buvo tikras draugas. Vyresnis, bet ne gudresnis, nes antrametis. Su juo dažnai paskutiniai iš mokyklos išeidavome. Kai mokykloje viskas aprimo, prasukome pro chemijos kabinetą ir radome neužrakintą. Virgis koridoriuje pastovėjo, o aš savo darbą padariau ir greitai abu išbėgome, bet sargė Zosė pamatė mus išlekiančius iš kabineto. Ji nebuvo chemikė, todėl nieko nepamatė ir nesuprato. Kitą dieną mano pirmoji pamoka matematika ir,  kaip visada, truputį pavėlavau, bet prasmukti nepavyko. Sargė Zosė manęs laukė net kieme. Nieko nesakius nuvedė tiesiai į chemijos kabinetą ir išdidžiai pareiškė "štai tas chemikas". Ilgai mokytoja, direktorė ir vedėja žiurėjo tai  į sieną, tai į mane. Tuščiuose langeliuose puikavosi nupieštos didvyrio žvaigždės, paprastos penkiakampės, šešiakampės  ir kitokie ordinai , o Medelejevui po  barzda- kryžius.

- Jis - didis barzdočius, o nė vieno medalio niekas neprisegė. Ant portreto vietos nebuvo, tai į lentelę sudėjau. Negi gaila,- bandžiau teisintis.

- Jaučiasi tėvų nedadarbas,- tarė piktai vedėja, bet nepaaiškino kuris, ar pradinis, ar vėlesnis- auklėjamasis. Visą gyvenimą bandau suvokti, kokį tėvų nedadarbą turėjo galvoje vedėja.
Dėl medalių nelabai barė, bet už kryžių, tokį  kaip priešai nešiojo po kaklu, direktorė labai supyko ir užrašė į grupę, kuri "savanoriškai" po pamokų anglis į katilinę kastuvais kasa. Juoda auklėjamoji priemonė pratinusi mus prie naudingo visuomenei darbo. Nuplovęs sieną, persisrengęs, prisistačiau prie anglių. Nors ir juodas darbas, bet nuo pamokų atleidžia. Per istorijos pamoką mokytojas aiškino apie kažkokį  darbo pasidalijimą, mes pabandėme tą teoriją įgyvendinti taip kaip suvokėme. Sustojome į gražią eilutę. Pirmasis pakabina pilną kastuvą,  įpila sekančiam, tas kitam, o man, stovinčiam prie langelio, atkeliaudavo tik keletas angliukų, kuriuos aš įmesdavau į katilinę. Didžioji dalis nubyrėdavo pakeliui dėl nekokybiškų kastuvų. Pirmasis mūsų iniciatyvą pastebėjo katilinėje sėdintis pečkurys. Žmogus buvo, ne skundikas, todėl nuėjo į savo kamputį ir užknarkė, bet mokyklos vadovybė, žiūrėdama pro langą į aštuonių stachanoviečių eilę, matė tik mane. Išbėgę į kiemą, net nepastebėję kitų, nubėgo prie manęs ir liepė dingti iš akių. Teko eiti į katilinę ir ten sklaidyti beriamas anglis. Darbas nesunkus, bet nemalonus ir dar pečkurys pašaipiai užgauliojo, kol savo kamarėlėje vyniuką gurkšnodamas  užmigo. Kai pačiam dirbant karšta, tai visada atrodo, kad tam, kuris nedirba ir miega, labai šalta. Anglys baigėsi ir nusprendžiau užkurti katilinę, kad mokyklai ir pačiam pečkuriui būtu šilta. Prikišau laikraščių, kelias pliauskas,šliūkštelėjau kažkokio skysčio ir padegiau. Krosnis nebuvo dar paruošta šildymo sezonui. Dūmų kamuoliai kilo ne į kaminą, o į vidų. Išlėkiau pirmas. Juodas, lydimas dūmų kamuolio su kastuvu rankoje. Užsimojęs susirinkusiems berniukams ir mergaitėms surikau "Kas sudeginot krosnyje komisarą Lazo?" Visi klykdami išsilakstė. Netrukus kosėdamas ir čiaudėdamas išlėkė pečkurys ir nutvėręs mane už ausies nutempė pas "geležinę" direktorę, o pats nulėkė atgal gesinti ugnies. Mes su direktore tylėjome ir žiūrėjome per langą. Iš katilinės dar rūko dūmai, o po kiemą prie jos langelių lakstė fizrukas su darbų mokytoju.

- Būk geras, eik namo,- paprašė ji, kai dūmai nustojo rūkę.

- Norėjau, kad visiems būtų šilta,- tariau tyliai ir, truktelėjęs pečiais, lėtai išėjau. Kai bardavo, jausdavau, kad kažką padariau, o dabar pasijutau neįvertintas. Dėl tokios neteisybės susirgau.

Tą kartą rimtai. Nereikėjo nei grafitinių pieštukų graužti, nei pažastų druska trinti. Sirgau rimtai, net brolis draugauti pradėjo. Iš mokyklos pyragaitį su uogiene parnešė. Gera sirgti. Pamokų ruošti nereikia, bet ir į lauką Mamytė griežtai neleidžia. Atrodė, kad visi mane užmiršo. Kai Natalija sirgo, tai ją pionierių aktyvistai lankė ir net auklėtoja buvo užėjus, o manęs niekas nelankė, tik Šurkus kartais ant kelių susirangydavo. Šeštadienio popietę, kai visas kiemas dūzgia, sėdėjau namie ir liūdnai žiūrėjau pro langą. Pajutau, kad kieme bręsta kažkokie įvykiai. Vyresnieji būriavosi prie namo kampo, kažką kalbėjosi suglaudę galvas, po to brolis parbėgo namo, kažką pasiėmė iš portfelio ir su draugais sparčiai nubėgo kiemais. Praslinkus valandai atlėkė kaimynė, kelias minutes pasišnibždėjo su Mamyte ir abi išlėkė lauk. Aš iš paskos. Tuoj viskas tapo aišku. Bagdoninai su turginiais susikibo ir ne dėl Morkiuko kepurės, o dėl kažkokių rimtesnių dalykų. Prisirinkom akmenų ir su draugais nulėkėme į gatvę prie gamyklos. Tai  buvo tikras, tikrų vyrų karas, net eismas sustojo. Mamos nedrįso lįsti į vidurį, tik nuošaliai atsistojusios bandė pamatyti savo vaikus. Riksmai, grandinių skambesys, pagalių kaukšėjimai- viskas susiliejo į bendrą tikro mūšio gausmą. Paleidau keletą akmenų, bet tuoj pajutau Mamytės  ranką, tempiančią mane lauk iš tos kunkuliuojančios masės. Netrukus pasigirdo milicijos sirenos, švilpukai ir vyrai pradėjo lakstyti po kiemus. Vieni pabėgo ir dar kiemuose tęsė peštynes, kitus milicija sugaudė. Spėjau pamatyti gatvę, primėtytą pagalių nuolaužų, grandinių, armatūros ir norėjau pasiimti ką nors prisiminimui, bet  Mamytė nutempė mane namo. Jau temo, bet brolis nesirodė. Viskas nurimo, kaimynės sūnus parbėgo ir chemiko vyresnysis sugrįžo, net Dirvonas sugebėjo nuo milicininkų pabėgti, o brolio vis dar nebuvo. Mamytė nuėjo pas kaimyną, bet tas, po to kai visi išsilakstė, mano brolio nematė. Artėjo vidurnaktis, bet miegoti nėjome. Aš sėdėjau prie stalo, o Mamytė vis žvalgėsi pro langą. Tik po vidurnakčio  tyliai prasidarė durys ir įsmuko brolis. Galvojau, kad Mamytė barsis, bet ji verkdama apkabino jį ir ilgai negalėjo paleisti. Ašaros ir man pabiro. Stovėjome visi trys susikibę ir verkėme iš susijaudinimo ir džiaugsmo, kad grįžo gyvas. Mamytė tuoj padengė stalą ir ištraukė saldainių dėžę, kurią laikė paslėpus ypatingom progom. Tą vakarą Tėvelio nebuvo. Sėdėjome vieni ir nors buvo gerokai  po vidurnakčio, manęs miegot nevarė. Mamytė karts nuo karto nubraukdama ašarą tylomis klausėsi. Mano brolis  pasakojo kaip kam davė, kaip pats gavo, kaip nuo milicijos bėgo ir vis rodė mums nubrozdintus krumplius, prakirstą lūpą, kaktą. Net Šurkus, atidėjęs savo naktinius pasivaikščiojimus, murkdamas gulėjo ant Tėvelio kėdės. Nuvargęs, apsiblausęs nuo miego klausiausi brolio ir visai nepykau, kad jis suvalgė ir man skirtą dalį saldainių. Negaila buvo sužeistam broliui. Žiūrėjau į žaizdas, gražius jaunatviškus  ūsiukus virš praskeltos lūpos ir tada pirmąkart supratau, kaip gera turėti tokį didelį, stiprų brolį. Brolį, gyvą grįžusį iš karo.

Nurimo karai, sugijo žaizdos, pasibaigė ligos ir vėl viskas judėjo sena vaga. Kartą lietuvių kalbos mokytoja su mokiniais  nagrinėjo kūrinį "Sodybų tuštėjimo metas", o po to visi kartu rašėme rašinį. Aš praklausiau mokytojos. Parašiau  didelėm raidėm „Senamiesčio tuštėjimo metas''  ir kaip Spinoza  parėmiau ranka savo mąstymo dėžutę. Kūrinio neskaičiau, mokytojos neklausiau, tai nežinojau ką rašyti. Girdėjosi plunksnakočių krebždėjimas, pirmūnių dejavimas, tylūs mokytojos žingsniai, o aš, žiūrėdamas į tą vienintelį užrašą savo sąsiuvinyje, tyliai dūsavau ir paskendęs savo mintyse, nekreipiau dėmesio į tai kas dedasi aplink. Tada nežinojau, kokios sodybos ir dėl ko jos tuštėjo, bet, kad tuštėjo senamiestis, buvo aišku ir be storų knygų. Po truputį kėlė žmones į naujus rajonus, mažėjo mokinių klasėse ir pačių klasių. Vis mažesni ir mažesni būriai vaikų lakstė gatvėmis, keldami dulkes ir tokį mielą triukšmą. Išsikėlė bankininkai, gatves išvagojo grioviai, o sporto aikštelėje sukrovė statybinius blokus. Kaip partizanai lakstėme grioviais, už blokų užlindę traukėme dūmą, gurkšnojome skiestą alų, o ištuštėjusiuose butuose mokėmės bučiuotis su savo kiemo panelėmis. Jaučiau, kad ir man kada nors teks išsikelti iš mielo seno namo, bet buvau įsitikinęs, kad tai bus kada nors, kai būsiu didelis ir senas, bet tik ne dabar, kai dar tiek daug jaunatviškų reikalų. Vieną dieną Tėvelis parlėkė iš darbo kaip ant sparnų ir pasakė, kad gavome butą su visais patogumais, gerame rajone su nauja mokykla. Norėjosi džiaugtis kartu su Mamyte, bet gerklėje užstrigo mažas gumuliukas, kuris spaudė iš akių ašaras. Nenorėjau naujo buto, rajono, o labiausiai bijojau naujos mokyklos. Bet pasirinkimo nebuvo. Prasidėjo šurmulys, daiktų rūšiavimas, pakavimas. Mamytė su Tėveliu labai džiaugėsi. Tiek rūpesčių nukris nuo jų pečių. Nebereikės iš statybų tempti malkas, pirkti anglis, dideliame puode kaitinti vandenį, kad galėtų numazgoti iš gatvės grįžusius savo berniukus. Senasis playboj‘us Šurkus,  užaugęs kartu su manim, nepanoro kraustytis iš savo kiemo. Vieną vakarą išėjo ir nebegrįžo. Man nebuvo kur eiti ir laukiau tos dienos , kada bus pasakyta "važiuojame". Per darbų pamoką reikėjo pasisirinkti kas kokį darbelį darys. Vieni pjaustė zuikius, kiti kalė inkilus, o aš su mokytojo pagalba padariau svajonių laivą. Gražus gavosi, net parodoje dalyvavo ir komisijos pirmininkas barzdą kraipė. Geležinė direktorė pirmąkart  pagyrė ir po parodos leido jį namo parsinešti. Aš jau buvau didelis vyras ir netikėjau pasakomis ar stebuklais, bet vis dėlto slapta užrašiau keletą svajonių ir įdėjau į laivą. Parėjęs namo pakabinau  jį palubyje ir ėmiau laukti savo svajonių išsipildymo. Žiūrėdamas į tuščią sąsiuvinį prisiminiau savo laivą ir vieną iš savo svajonių įdėtų į jį.

Suskambo skambutis, bet aš pirmąkart nešokau bėgti iš klasės. Toliau sėdėjau Spinozos pozoje ir laukiau. Mokytoja buvo pratusi, kad mano rašinėliuose klaidų užtekdavo visai klasei ir dar likdavo, o tą kartą, paėmusi mano sąsiuvinį, nustebusi pažiūrėjo į be klaidų parašytą pavadinimą. Ji ilgokai žiūrėjo į tuščią lapą, po to atsargiai pervertė kitą ir vėl keletą minučių žiūrėjo į jį lyg skaitydama. Aš pakėliau akis tikėdamasis išgirsti man jau įprastą barimą, bet jos akyse pamačiau ašarą. Ji draugiškai, gal kiek liūdnokai nusišypsojo ir  apačioje puslapio parašė didelį penketą. Tikrą penketą. Mokytoja buvo iš senamiesčio ir ji perskaitė tai, ką norėjo perskaityti, o aš patikėjau savo svajonių laivu.