Beveik visuomet mano komentarų atsiradimą užkuria operatyvios teigiamos patirtys, retkarčiais – neigiamos. Arba – abi.

Dabartinė neigiamoji patirtis kaupėsi ilgai – tiek, kiek gyvenu mieste, arba – visą gyvenimą. Viso pasaulio miestiečių gyvenimas, su retomis išimtimis (jos dažnesnės Kaune ir, sakykim, Londone) vyksta daugiabučiuose namuose. Gyvenimas miesto butuose turi savo kainą, kuri vadinasi "kaimynai". Jie gamina įvairaus kvapnumo maistą, vaikšto su aukštakulniais, daro mankštą, leidžia muziką, žiūri filmus per namų kiną su kokybiškomis žemo garso atkūrimo kolonėlėmis, dainuoja, švilpauja, groja trimitu, rėkauja, leidžia dūkti vaikams, girgždina lovas. Jie daro viską, išskyrus vieną, svarbiausią dalyką – jų nesimato. Jie neina pakalbėti prie sklypus skiriančios tvoros apie orą, kurmius, neišravėtų pienių pūkus ir spūstis važiuojant iš priemiesčio į darbą mieste. Arba pasibarti dėl neteisingai pastatytos tvoros. Esu įsitikinęs, kad ranka pasiekiami, bet liekantys nematomi kaimynai yra vienas iš lemiamų veiksnių, kažkada privertusiu žmones keltis iš kaimų ir vienkiemių į miestus. Organiški miestiečiai savo butuose yra karaliai, gatvėse tampa praeiviais, vėliau virsta darbdaviais ir samdiniais, o laiku tarp veiklų – vartotojais ir pramogautojais.

Šioje tobulai švarioje grandinėje yra viena amorfinė vieta, kurioje miestietis trumpam netenka įprastos bazės. Tai – laiptinė, kurioje nematomi kaimynai kelioms sekundėms (labas, viso gero) gauna formą ir tūrį. Amorfinė būsena baigiasi užsitrenkus lauko durims – bent taip turėtų būti. Ir taip nėra.

Aš, būdamas kažkieno kaimynu, mindžiau daugybę įvairių amžių laiptinių įvairiuose miestuose, ir tik jaunuose miestuose, tokiuose kaip Vilnius, užfiksavau mane smarkiai erzinantį reiškinį – žmonių norą transformuoti laiptinę į priemenę. Ar prieangį.

Daugiabučio laiptinė nėra tik logistikos mechanizmas. Ji taip pat parodo gyventojų socialinio statuso ir urbanistinio mentaliteto vidurkį. Idealioje laiptinėje visos aikštelės yra identiškos. Vienodi šviestuvai, vienodi turėklai, vienoda kiliminė danga ar, jei jos nėra, vienodas betonas su plytelėmis. Laiptinės unifikacija yra psichologinis būsto elementas, vietiniams primenantis, kad "tu ir aš vieno kraujo", o atėjūnams pranešantis apie namo discipliną ir būtiną taisyklių laikymąsi.

Bet idealą rasti sunku. Nevykę miestiečiai, svajojantys (kartais patys to nežinodami) apie namuką priemiestyje, laiptinėse mato ne griežtą architektūrą, o tuščią, todėl nenaudingą plotą. Viskas prasideda nekaltai – vazonu su gėle ant palangės. Vėliau  laiptinėje atsiranda stambesnių augalų. Kartą vienoje laiptinėje mačiau keistai mutavusį fikusą, išsistiebusį per tris aukštus. Jo viršutinę dalį teko pririšti prie lubų. Augalai pradeda traukti kitus daiktus: taburetes, paspirtukus, dviračius, vaikiškus vežimėlius. Daiktų gravitacinis laukas stiprėja ir šalia smulkmės atsiranda kraitinės skrynios (pasėdėti rūkant, o ir bulves galima laikyti), parūdijęs paprastojo Provanso stiliaus balkono staliukas su kėde. Galų gale darbščios rankos prieina iki sienų, kurios papuošiamos reprodukcijomis ar panašiais tiražuojamais gražumais. Šio proceso mechanizmą verta patyrinėti. Iš buto į laiptinę išnešti daiktai yra sunkiai apibrėžiamos būsenos tarp "išvežimo į kaimą" ir "išmesti jokiais būdais negalima". T.y. tokie, kuriuos realūs priemiesčio gyventojai perkelia iš trobos į vietą kieme, kuri yra šalia namo, bet dar po stogu. Na, aš nežinau, kaip ji vadinasi, bet visi esame ją matę.

Miestiečiai žino, kad jų fikusas mutantas (dėžės, taburetės ir paveiksliukai) yra milžiniška šiukšlė, kuriai nėra vietos ramdžiais ir kalatonijomis žaižaruojančiame bute, bet pasąmoninis miestiečio kaimietis jo išmesti neleidžia, perkeldamas erzinantį augalą ten, kur jis bus matomas tik epizodiškai – į laiptinę. Ištremto fikuso (ar kitų daiktų) šeimininkas, uždaręs savo buto, kuriame yra tik reikalingi, naudingi, gražūs ir brangūs daiktai, duris, pro savo nuosavybę praeina be erzelio, o likę kaimynai reaguoja dvejopai. Vieni, pamatę galimybę, į laiptinę džiugiai išneša savo butuose netelpantį vertingą šlamštą. Likusiesiems manevro laisvė yra nedidelė – prasibrovus pro fikusus tūžti dėl netikėtai priartėjusio priemiesčio.

Bet šią savaitę sužinojau, kad šalia tylaus protesto ir tūžimo gali būti ir kitas, pozityvesnis, sprendimas, sutaikantis besispyriojančius miestiečius su mieste apsigyvenusių priemiestininkų noru jaukinti laiptines. Apie šį rezultatyvų meninį eksperimentą ir socialinį eksperimentą papasakosiu vėliau.