Spalio pradžioje politikas Aurimas Guoga socialinio tinklo profilyje prikabino nuorodą į straipsnį, kurį puošė dizaineriškai, grafinėmis programomis atstatyta pilis Vilniaus Pilies kalne: su paaukštintu dabartiniu bokštu, pristatytu antru, pakeltomis gynybinėmis sienomis, įgulos rūmais ir kitais statiniais. Nuorodą politikas palydėjo prierašu: "Esu tvirtai už visą pilių komplekso atstatymą. Taip mes atkurtume valstybės simbolį, o už statybas sumokėtų turistai."
Kategoriška intonacija šį prierašą netikėtai pavertė įdėmesnio žvilgsnio verta tema – ar tikrai už pilį gali sumokėti turistai? Skaitytojai, replikuotojai ir profilio šeimininkas apie tai savo komentaruose rašė arba neutraliai ("reikėtų paskaičiuoti") arba dažniausiai skeptiškai – "niekada neatsipirks". Atsakymas randamas lengvai, bet, kaip dažniausiai atsitinka, lieka tarp "taip" ir "ne".
Paprasčiausia susidoroti su terminu "turistai". Jie skirstomi į du srautus: užsienio ir vietinius. Pirmieji į miestus (keliaujama į miestus, ne į šalis) atvažiuoja patirti tam tikros atmosferos įspūdžių, tarp kurių pilys, ypač naujos, užima žemiausias reitingo pozicijas. Žinoma, atvykus pilis dažniausiai aplankoma, bet jos buvimo faktas turistui niekada netampa svarbiausiu skrydžio krypties pasirinkimo veiksniu. Kitaip pažiūrėjus, ypatingas pilių intensyvumas mieste pritraukia didelį srautą atvykėlių, bet šioje srityje senosios Europos miestai nuožmiai konkuruoja autentiškais ir nesuskaičiuojamais statiniais. Pilių naujokas čia neturi jokių šansų.
Ir ne bėda! Pilys, senos ir naujos, yra puikūs objektai lokaliems turistams. Jie, beje, jas lanko noriai ne tik Lietuvoje – visiems vietiniams patinka nuosavos pilys. Jie dosniai ir noriai moka už bilietus, bet tai nėra, sakykim, išorinė investicija, o vidinio vartojimo skatinimas. Tai irgi yra neblogai.
Tarp įrašo komentarų buvo ir greitų ekonominių svarstymų. Vieni teigė, kad pastatyti tokią pilį kainuotų pigiau nei Valdovų rūmus (juk tereikės krūvon sumesti akmenis ir lentas), kiti oponavo, kad – brangiau. Pastarieji, be abejonės, teisūs. Valdovų rūmai nebuvo eilinio daugiabučio statyba, bet labiausiai jų statybą stabdė ne konstrukciniai, inžineriniai ar apdailos uždaviniai, o chaotiškas finansavimas. Statyba Pilies kalne būtų gerokai komplikuotesnė – tektų tvirtinti kalną, įrengti kanalizaciją, išdegti milijonus įvairių formų plytų, sukurti nekenksmingą istorinei aplinkai logistiką – ir visa tai daryti pasitelkus totalią archeologinę kontrolę. Juk statyba vyktų absoliučiame lietuvybės simbolyje! Todėl galima drąsiai teigti – nauja kalno pilis kainuotų ne mažiau už naujus Valdovų rūmus – apie šimtą milijonų eurų.
Ar gali vietiniai turistai už ją sumokėti? Jei tokiam statiniui būtų suteiktas nacionalinio muziejaus statusas, kokį turi Valdovų rūmai, jokie turistų srautai nekompensuos jo statybos ir išlaikymo išlaidų. Kultūros ministerijos tinklalapyje yra puikiai tvarkoma muziejams skirta sritis, kurioje kiekvienais metais publikuojama visų Lietuvos muziejų statistika. Ją atsivertus matyti, kad Valdovų rūmai 2014 m. gavo 1 882 240 litų (arba maždaug pusę milijono eurų. Toliau, nors baisiai vargina, viską skaičiuosiu eurais) dotaciją. Ji skirta pastatams išlaikyti ir algoms, kurias gauna 116 darbuotojų, iš kurių 55 – muziejininkai. Tai svarbus skaičius, parodantis muziejaus mokslinio darbo intensyvumą. Tik primenu, kad tradicinis muziejus, be publikos aptarnavimo, vykdo daugybę kitų funkcijų, iš kurių svarbiausia – šalies civilizacijos artefaktų išsaugojimas, kaupimas ir tyrimas. Tais pačiais metais Valdovų rūmus aplankė daug žmonių – 246 127, o šiais metais jų bus dar daugiau. Jie nupirko bilietų už (apytiksliai) 150 tūkst. eurų, trigubai mažiau už dotacijos sumą.
Pritaikius analogiją hipotetiniam Pilies kalno naujadarui, atsipirkimas įmanomas tik teoriškai: įsivaizduojant, kad į Pilies kalną lips keturgubai daugiau turistų, nei jų ateina į Valdovų rūmus (milijonas per metus) arba Pilies kalno pilies bilieto kaina būtų keturgubai didesnė už apatinių rūmų bilieto kainą, kurią, 12 eurų, sutiktų sumokėti kiekvienas Valdovų rūmus jau aplankęs žmogus. Tokiu, teoriniu, atveju gaunamos pajamos šiek tiek viršytų dotaciją ir po kokių 600–800 metų kompensuotų statybą.
Praktiškai tai padaryti neįmanoma. Muziejiniai kompleksai niekada nekonkuruoja kainomis. Šioje srityje konkurencija sunkiai įsivaizduojama – tankiai stovintys muziejai, siūlantys skirtingą turinį, gauna sinerginį lankomumo efektą, kurį drastiškas bilietų kainų skirtumas sunaikintų ir nukentėtų visi. Šių taisyklių laikosi net ir šalia kompleksų įsikūrę parazituojantys pramoginiai muziejai.
Tokia, kvazimuziejinė, pramoginė veiklos forma finansinę galimos naujos Pilies kalno pilies ateitį paverstų šviesesne. Kažkokiu neįsivaizduojamu būdu ten atsiradęs privatus operatorius privalėtų pateikti negudrias, ne pačias brangiausias, bet visuomet populiarias pramogas: rūsiuose šiek tiek pagąsdinti, viename kampe pašaudyti iš arbaletų, kitame pastatyti šarvų matavimosi kabiną, trečiame už Olandijos blusturgiuose pirktų senovinių stalų susodinti vaškines figūras (visus žinomus vilniečius: nuo Gedimino su Vytautu iki Felikso Dzeržinskio ir Hannibalo Lecterio), palėpėse ir bokštuose – kavines su vaizdu ir suvenyrų stendus. Ir zoologijos sodelį kieme dar...
Sumažinus personalą iki dešimties žmonių, pritaikius gudrią kainodarą (bilietai į atrakcionus parduodami nebrangiai, bet atskirai) ir pasiimant kitų muziejų lankytojų srautus, netinginiaujantis pilies operatorius sugeneruotų kelis šimtus tūkstančių eurų pelno per metus. Didelę pelno dalį tektų sumokėti valstybei (arba miestui) – daugiau nei pusę, kuri galėtų svyruoti nuo 200 tūkst. iki 300 tūkst. eurų per metus. Tuomet galima teigti, kad turistai už statybas sumokės – per 300 metų. Arba greičiau.
Taigi – turistai už naują Vilniaus pilį nesumokės. Ar tai reiškia, kad pilių iš viso nereikia statyti? Nieku gyvu. Lietuvoje dar yra vietų, kur gali atsirasti kelios naujos, nebrangios, pramoginės pilaitės. Už kurias turistai sumokės.
Naujausi komentarai