Algoritmo šaltis

Pasaulinė interneto paieškos sistema jau daugiau nei du dešimtmečius turi specifinę galimybę globaliame žiniatinklyje ieškoti mokslinės informacijos. Angliškai tas „Google“ komponentas vadinamas „Google Scholar“. Simptomiška ir iškalbinga yra tai, kad šie du žodžiai lietuviškoje mokslinių straipsnių, monografijų ir citatų paieškos variklio versijoje verčiami „Google Mokslinčius“. Net labai nesigilinantys lietuviškai kalbantys žmonės netrunka pastebėti antrojo žodžio menkinamąjį reikšmės atspalvį. Tai mažytis, vienas iš daugelio visai pagrįstų šiuolaikinio Vakarų mokslo nuostatos Lietuvos mokslo atžvilgiu ženklų.

Kai „Google Mokslinčiaus“ paieškos eilutėje įvedame žodžius „algoritminis mąstymas“, sistema pateikia nemažai lietuvių kalba parašytų mokslo straipsnių ir nuorodų adresų. Deja, spaudžiant šias nuorodas tiesiog iš eilės, aiškėja, kad Lietuvos mokslą menkai domina algoritminio, dirbtinio intelekto kritika. Vienas svarbiausių rezultatų – Lietuvos kultūros tyrimų instituto doktoranto, poeto, vertėjo Aisčio Žekevičiaus prieš kelerius metus paskelbtas mokslo straipsnis, kuriame autorius daugiau referatyviai apžvelgia, kas Vakarų filosofijoje yra algoritminė valdysena. Daugybę kitų mūsų šalies mokslininkų, kuriuos domina algoritmo logika, veikimas ir dirbtinis intelektas, labiau traukia visu posovietiniu uolumu gilintis į tai, kaip žmogui prisitaikyti prie minėtų technologijų, bet tik ne jas apmąstyti kritiškai.

Algoritmas savuosius klausimus ir sprendinius generuoja pagal anksčiau programos įgytą informaciją. Taigi, algoritmas yra praeities rezultatas.

Perskaičius A. Žekevičiaus straipsnį, neišvengiamai tenka konstatuoti beveik trivialius, daugeliui lyg ir savaime suprantamus teiginius: esame valdomi naujųjų technologijų, kurios griauna žmogaus smegenų mąstymo struktūras ir funkcijas ir yra, kaip ir nurodo pats terminas, dirbtinės, todėl besipriešinančios bet kokiam gyvybingumui. Šių sąmokslo teorijų laikais tokios išvados nei stebina, nei šokiruoja. Regis, visi tai žino, net ir šių eilučių autorius, net ir A. Žekevičius, net ir gausiai jo cituojami Vakarų mokslininkai, pagaliau net ir daugelis mūsų šalies žmonių. Taip išryškėja dirbtinio intelekto sukuriamas paradoksas – nemaža dalykų ir teiginių yra aiškūs, tačiau sprendimo galia, anksčiau liudijusi, kad nuo žmogaus priklauso ne vien jo jausmai ir mintys, bet ir išorinė tikrovė, yra beveik paralyžiuota.

Algoritmas, kaip naujoji ir dominuojanti valdymo priemonė, sukuria dirbtinio intelekto ir socialinių tinklų vartotojui pasirinkimo iliuziją: žmogus gali rinktis iš riboto skaičiaus variantų, kuriais atsakoma į vieną ar kitą klausimą, kuris dažniausiai neformuluojamas. Asmuo talpinamas į tokią terpę, kuri nustato jo ribas. Be to, ir tai turbūt svarbiausia, algoritmas nepalieka abejonės ir nuostabos galimybės ir būsenos, kurioje ne mašina, o pats žmogus užduotų klausimus. Šios būsenos nuo pat Vakarų filosofijos gimimo senovės Graikijoje vadintos pamatinėmis, nes pažadina ir įgalina žmogaus autonomiškumą ir savarankiškumą sprendžiant apie įvairius gyvenimo reiškinius ir nerandant vienareikšmio atsakymo.

Kad ir kiek dirbtinio intelekto programų kūrėjai tobulintų poezijos rašymo technines galimybes, mašinos sukurtas eiliuotas tekstas nėra ir turbūt negali būti unikalus. Tokio netobulumo priežastis paprasta: algoritmas savuosius klausimus ir sprendinius generuoja pagal anksčiau programos įgytą informaciją. Taigi, algoritmas yra praeities rezultatas. Beveik kiekvienam aišku, kad mūsų gyvenamas dabarties laikas yra praeities rezultatas. Tai patvirtina net lietuvių folkloras: „Kaip pasiklosi, taip ir išmiegosi“. Vis dėlto tautosakinis bylojimas ir masinis mąstymas ignoruoja vieną išimtį – specifinį žmogaus tipą, kuris vis dar vadinamas poetu. Šis, skirtingai nei kiti asmenys, jei yra talentingas, savo eilėraščiais geba įveikti praeities trauką ir tapti antlaikiškas, todėl nepaklūstantis dvasiniam senėjimui. Šį teiginį jau senokai yra įrodęs vokiečių filosofas Martinas Heideggeris ir daugelis galvojusių apie poeziją ir meną iki XX a. pradžios ir vėliau. Algoritmas, sugretintas su gera autorine poezija, yra ir metaforiškai, ir tiesiogiai kalbant, panašus į kūdikį, kuris neturi dantų, tačiau labai nori kramtyti tai, kas yra jo burnoje.

Analizuojant dirbtinio intelekto problematiką mūsų šalyje, būdinga tai, kad tie universitetų ir institutų mokslininkai ir pedagogai, kurie supranta algoritmo kaip formos pavojų, vengia kalbėti apie vis dar neišnykusį žmogaus poreikį tikrovę patirti ne per technines priemones, o tiesiogiai ir natūraliai. Paklausus, kokia yra dirbtinio intelekto užvaldyto žmogaus ateitis, skamba negailestingas atsakymas: tapkite dar dirbtinesni, nei esate dabar!

Esmingiausia tikrovė, kuri nyksta mūsų akyse, yra algoritmų ir dirbtinio intelekto vis labiau atimama teisė ir pasirinkimas išgyventi artumą su mylimaisiais, artimaisiais, draugais, kaimynais, kolegomis ir pagaliau net praeiviais gatvėse. Esame stovintys ant tokio slenksčio, kai netrukus bet kurios dienos vakare bus svarbiau ne tai, ką šiandien sutikome, apie ką kalbėjomės, o tai, kiek tądien mūsų veikla socialiniame tinkle buvo efektyvi ir rezultatyvi. Pratęsiant A. Žekevičiaus mokslo straipsnio įžvalgas, prisimintinas klaipėdietės rašytojos Sondros Simanos prieš kelerius metus pasirodęs romanas „Iškamšų kontora“. Anuomet atsivertę šią knygą ir šiandien apsidairę aplink save, manau, nesunkiai galime pastebėti, kad bendravimas su kai kuriais žmonėmis tapo panašus į iškamšų šou ir net paradą. Kai gyvename valdomi algoritmų, pats žmogus, kaip būtybė, tampa vis labiau dirbtinis ir primenantis automatinę mašiną, o ne turintįjį sielą.

Algoritmas, būdamas logikos ir matematikos disciplinų metodu, istoriškai nebuvo tiek pavojingas, kiek tapo mūsų laikais. Tiesiog atsitiko tai, apie ką jau daugiau nei prieš šimtmetį rašė geriausi mokslinės fantastikos romanų autoriai: pats išradimas etiškai yra neutralus, tačiau jo naudojimo būdai jau visu aštrumu kelia moralės klausimus. Vis dėlto toks konstatavimas irgi nenaujas ir nestebinantis – tai seniai akivaizdu, bet toks suvokimas nieko nekeičia, nes į dirbtinio intelekto etiką gilinasi maža žmonijos dalis. Visi kiti technologiškai yra traktuojami kaip liaudis, kuri vartoja išradimą, o ne svarsto apie jo žalą ar naudą.

Algoritmas – totalybė, apimanti beveik visus žmones, išskyrus kelis šimtus nedidelių ir mažiau civilizaciją išvysčiusių tautų. Tas asmuo, kuris, gyvendamas vakarietiškoje visuomenėje, šiandien nenaudoja jokių dirbtinio intelekto galimybių, yra esantis arčiausiai žmogaus laisvės klausimo ir svarstymo. Akivaizdu, kad jei pasaulis riedės dabartine kryptimi be didesnių ir kitoniškesnių pokyčių, tradicinis, klasikinis žmogus prilygs tam, ką dar neseniai galėjome matyti Jungtinių Amerikos Valstijų indėnų rezervatuose. Tokią prielaidą ir išvadą skelbia daugelis ir seniau, ir dabar parašytų distopinių romanų ir kitokių mokslo, meno ir filosofijos kūrinių.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Al Razis

Al Razis portretas
Ačiū autoriui už ne "širpotrebui" (masiniam naudojimui) skirtą straipsnį. Dėkui redakcijai, kad ir tokius spausdina. Tema begalinė. Keletas pastebėjimų: 1. Be abejonės, algoritmo sukurtas tekstas, ar kas nors kita, nebus unikalu. 2. Galimybės patirti tikrovę natūraliai siaurėja, nes mąžta natūra tiesiogiai proporcingai dirbtiniuo "intelekto" (be kabučių nekyla ranka rašyt šios sąvokos) plėtrai. 3. Siela rinkoje neturi ekonominės vertės, nebent parduota ultramoderniųjų technologilų demonams (nesakau velniams, nes tikras Velnias - tas pats Dievas, tik su priešingu ženklu). 4. Į dirbtinio intelekto etiką įgalūs gilintis tik įgalūs. Jų - vienetai, dauguma, teisingai - tik vartotojai (net ir, ale, kūrėjai). 5. Šiandien nevartojantis jokių dirbtinio "intelekto" produktų yra labiausiai laisvas. 6. Dirbtinio intelekto pavojus - grėsmė ne tik nacionaliniam, bet ir globaliam saugumui. 7. "Etatiniams" komentatoriams iš "liaudies masių" nėra čia ką komentuoti,
VISI KOMENTARAI 1

Galerijos

  • Rusija gali būti terorizmo auka, net jei jį vykdo jos vadovybė
    Rusija gali būti terorizmo auka, net jei jį vykdo jos vadovybė

    Terorizmas padėjo gimti Vladimiro Putino režimui. 1999 metų rudenį dirbdamas korespondentu Maskvoje, mačiau, kokį siaubą visuomenei atnešė kruvini daugiabučių namų sprogdinimai Rusijos sostinėje ir kitur. ...

  • Pagrindinė švietimo sistemos užduotis – atsparumo stresui ugdymas?
    Pagrindinė švietimo sistemos užduotis – atsparumo stresui ugdymas?

    Pagrindinė švietimo sistemos užduotis – atsparumo stresui ugdymas, bent jau toks įspūdis susidaro stebint situaciją mūsų valstybėje. ...

  • Dresūros mokykla
    Dresūros mokykla

    Akimirką stabtelėję pagalvokime, ką nuveikiame per tris minutes. Per šešias. Visa, ką darome įprastomis aplinkybėmis, atliekame nesižvalgydami į chronometrą. Nebent gaiviname širdies smūgį patyrusį žmogų, lenktyniaujame su g...

    4
  • Pravieniškių choras – be solisto
    Pravieniškių choras – be solisto

    Kol Lietuvoje sutartinai buvo dejuojama dėl tarpinių atsiskaitymų, o Vilniuje laidojo „Dėdę Vanią“, vienos Jurbarko mokyklos tualete nepilnametis talžė kitą tokį pat. Daužė, suprantama, į veidą, sunkėsi kraujas ir sirpo mėlynės. Vi...

    9
  • Nekantriųjų karta
    Nekantriųjų karta

    Rytoj pradėsime Didžiąją savaitę prieš Velykas. Krikščionims tai – ypatingas laikas nuo Kristaus įžengimo Jeruzalėn Palmių sekmadienį iki jo prisikėlimo Velykų rytą. Gyvenantiems be tikėjimo – ypatingos skubos laikas. J...

    5
  • Batalijos feisbuke – stiprioji nueinančio ministro pusė
    Batalijos feisbuke – stiprioji nueinančio ministro pusė

    Būtent toks įspūdis susidaro, stebint paskutines dienas poste skaičiuojančio mūsų krašto apsaugos ministro Arvydo Anušausko veiksmus. ...

    3
  • E. Lucasas: E. Macrono nenuspėjamumas atsiperka
    E. Lucasas: E. Macrono nenuspėjamumas atsiperka

    Prancūzijos politika Ukrainos atžvilgiu dažnai yra ydinga, bet niekada nebūna nuobodi. Normandijos formatas ir Minsko susitarimai po pirminio Rusijos puolimo prieš Ukrainą 2014-aisiais atskleidė senųjų Vakarų šalių požiūrį į Rusijos...

  • Suvalgė patinėlį
    Suvalgė patinėlį

    Didžiausiais vabzdžiais pasaulyje vadinamųjų europinių maldininkų patelės poravimosi metu kartais sužvėrėja: suėda patinėlį. Kaip tai įmanoma? Tačiau taip juk atsitinka ne tik vabzdžių pasaulio pievose. Yra panašių reiškinių ir...

    2
  • Po matematikos tarpinio patikrinimo: įžvalgos be pykčio
    Po matematikos tarpinio patikrinimo: įžvalgos be pykčio

    Daugeliui praėjusią savaitę sutriko miegas. Aš, kaip ir visi kiti, nebegalėjau nieko dirbti – bendravau su mokytojais ir mokiniais, aiškinau, guodžiau, drąsinau. Tvyrant įtampai, bandžiau rasti racionalų grūdą ir atskirti isterij...

  • Du scenarijai, arba kodėl šį pavasarį mus džiugins nebent žydinčios sakuros
    Du scenarijai, arba kodėl šį pavasarį mus džiugins nebent žydinčios sakuros

    Lietuvos banko atstovai šią savaitę pristatė atnaujintas Lietuvos ekonomikos augimo prognozes. Lyginant su praėjusiais metais, kai šalies ekonomika susitraukė 0,3 proc., jos turėtų džiuginti, nes prognozuojama, kad šiais metais eko...

    1
Daugiau straipsnių