Žinome, kad laimingesnė visuomenė – mūsų vaikų rankose, tačiau elgiamės taip, tarsi tie laimingi vaikai atskris iš kosmoso ir padarys mūsų gyvenimą gražesnį. O savo vaikus, kurie jau ryt bus mūsų gydytojai, mokytojai, parlamentarai etc., paliekame augti "kaip nors"…

Vėjais pro ausis prašvilpia ir grėsminga statistika: kas trečias vaikas Lietuvoje patiria žemą emocinę gerovę, kas ketvirtas – patyčias, kas penktas susiduria su neigiama patirtimi, bendraudamas su tėvais ir bendraamžiais. Džiaugiamės, kad čia – ne Zambija, mūsų vaikai nežino bado, tačiau niekaip nesugebame priimti fakto, jog net lyginant su kaimyninėmis šalimis – mūsų vaikai, piktesni, liūdnesni, prislėgtesni. Sakote, tai – ne mano vaikas! O kieno?

Žinome, kad laimingesnė visuomenė – mūsų vaikų rankose, tačiau elgiamės taip, tarsi tie laimingi vaikai atskris iš kosmoso ir padarys mūsų gyvenimą gražesnį.

Valstybė stipri tiek, kiek stipri jos silpniausia grandis. Senoliai sakydavo: jei turi kojas, rankas ir galvą – neprapulsi. O jei ne? Vaikus su specialiaisiais poreikiais auginantys tėvai aimanuoja: už tokio vaiko gerovę atsako net trys ministerijos, bet negalios našta visu sunkumu krenta ant jų pačių pečių. Ar galite suvokti, kad tūkstančiais skaičiuojami vaikai, negaunantys elementariausios gerovės – ugdymo?!

Dar liūdniau, kai išvis nieko neskaičiuojame. Pasaulyje jau seniai kalbama apie autizmo epidemiją, o mes net nežinome, kiek vaikų Lietuvoje turi šį sutrikimą. Kita vertus, sutrikimu autizmas buvo laikomas anksčiau, dabar jis dažnesnis už diabetą, vėžį. Irgi sakote, kad tai – ne jūsų vaikas? O jei identifikavimo ekspertizei pritaikytume ne pasenusią metodiką, kuri tebeveikia Lietuvoje, ko gero, paaiškėtų, kad ir šalia jūsų – lietaus vaikas. Arba Mažasis princas, labai ieškantis draugų ir nesuprantantis, kodėl niekas su juo nenori draugauti.