Žaibiškai populiarėja klaipėdiečių muzikantų atliekama daina, sukurta pagal kijevietės Anastasijos Dmytruk eilėraštį "Niekados nebūsime broliais".

Muziką šioms eilėms parašė Klaipėdos muzikinio teatro solistas ir dainų kūrėjas Virgis Pupšys, aranžavo žinomos grupės "Studija" muzikantas Gintautas Litinskas, kuris taip pat sukūrė ir vaizdo klipą.

Šią dainą rusų kalba atlieka V.Pupšys, Jeronimas Milius, Kęstutis Nevulis ir G.Litinskas, jiems pritaria Klaipėdos muzikinio teatro choras (vadovas – Vladimiras Konstantinovas). Apie tai, kas įkvėpė sukurti muziką jaunos kijevietės eilėms, pokalbis su dainininku ir kompozitoriumi V.Pupšiu.

– Sukūrėte tokią neįprastą dainą. Kokios sulaukiate reakcijos?

– Nesitikėjome tokios reakcijos, kad tai bus tokia "bomba". Vaizdo klipą internete žiūri lietuviai, ukrainiečiai, rusai ir kitų kraštų žmonės. Mano duktė pasišovė išversti titrus angliškai, nes, pavyzdžiui, britai labai mėgsta dainą, o teksto – nesupranta. Per dieną vien mano feisbuko paskyroje dainos pasiklausė apie 8 tūkst. žmonių, o reakcijos – pačios įvairiausios, daug kam daina patinka, yra ir tokių, kuriems nepatinka. Aš negavau nė vieno pikto laiško, o kitose svetainėse piktų komentarų yra labai daug.

– Kaip perskaitęs juos jaučiatės?

– Dėl to jaučiuosi ypač gerai, tai reiškia, kad ir JIE klausosi. Labai norėčiau, kad ir aukščiausiuose Rusijos sluoksniuose šios dainos pasiklausytų. Tegu keikiasi, tegu spjaudosi, bet tegu pasiklauso.

Ukrainiečiams dainos prasmė – labai aiški. Norėčiau, kad ją išgirstų tie, kurie nesupranta jų laisvės troškimo ir nors šiek tiek apie tai susimąstytų. Specialiai sukūriau ją slavų liaudies dainų motyvų pagrindu, kad būtų galima gauti informaciją tiesiai į reikiamą smegenų sritį, iš esmės nieko genialaus nesugalvojau.

Ukrainiečių tautą ištiko katastrofa. Jie nori tapti laisvi, o jiems neleidžia ir sako, kad jie kvailiai, jiems negalima. Žiauru, jog visas pasaulis tai mato ir linkčioja Rusijai. O baisiausia tai, kad neatsiprašoma už stalinizmo palikimą. Turiu omenyje masinį naikinimą, holodomorą. Ukrainoje niekas nieko nepamiršo.

– Kaip gimė mintis sukurti šią dainą ir – apie ką ji?

– Įvykiai Ukrainoje mane labai sujaudino, man buvo gaila tų žmonių. Pasižiūrėdavau ir rusiškos televizijos, ir CNN, taip pat ir lietuviškų žinių. Neįsivaizduoju, kaip šiuolaikiniame pasaulyje žmonės gali nesusivokti, nesuprasti realios situacijos? Kaip gali palaikyti tik vieną pusę ir visai nenorėti išgirsti kitų? Aš klausiausi visų pusių, ir tai, ką padarėme, turiu mintyje šią dainą, manau, yra objektyvu. Tai nėra koks nors protestas, o tiesiog objektyvus situacijos matymas. Dabar šitos dainos prasmė jau kita. Ukrainiečiai bando atsitokėti ir pradėti gyventi normalų gyvenimą. Kiek laiko galima būti apimtiems euforijos? Maidaniečiai – normalūs žmonės, jie pavargs, skirtingai nei jų priešas, kuris niekada nepavargsta pulti, meluoti, šmeižti, provokuoti. O tokios dainos kaip ši – tai dopingas, vaistas, vitaminas, kuris gali padėti išėjimo iš euforijos etape. Dabar atėjo laikas ne Molotovo kokteilius gaminti ir gintis nuo priešo, o pradėti kurti savarankišką gyvenimą.

O daina gimė paprastai. Draugas atsiuntė tekstą – juodu ant balto parašytas. Perskaitęs supratau, kad tokio teksto negalima apeiti. Aišku, jis nėra šedevras, didžioji poezija. Tačiau tuo metu, kai vyko tas sąmyšis, galima sakyti, karas, tas tekstas skambėjo ypatingai. Nežinau, kaip įmanoma geriau pasakyti puolančiai pusei, kad ji atsikvošėtų, sustotų ir susimąstytų. Tame tekste nėra kaltinimo, kad "jūs kvaili, jūs tokie ar anokie, mes niekuomet nebūsime broliais", ne, tekstas ne apie tai, ir net ne rusų tautai jis skirtas. Tas tekstas – apie visas tautas ir pritaikomas visiems laikams.

Man taip būna, kad perskaitęs ką nors labai taiklaus, susimąstau: o kodėl aš vienas turiu tai žinoti? Aš noriu tuo pasidalyti su kitais. Taigi perskaičiau eilėraštį, paėmiau į rankas gitarą ir pirmą motyvą iškart uždainavau. Nutariau parodyti savo artimiausiam draugui ir protingiausiam aranžuotojui G.Litinskui. Tuo metu kaip tik įrašinėjome mano naujausią albumą. Padainavau Gintui tą motyvą, o jam net akys ant kaktos išlipo. Jis man ir sako: "Čia bus labai geras gabalas, daryk iki galo". Tada sėdau "daryti".

– Ar sunku buvo prikalbinti kolegas dainuoti kartu?

– V.Konstantinovas, beje, rusas, buvo pats pirmas, kuris pasakė, kad labai nori dalyvauti šiame projekte. Nemėgstu ko nors daryti veltui, ir nemėgstu, kad man kas nors darytų ką nors veltui, todėl iš karto kolegoms pasakiau, kad šis kūrinys skirtas kaip dovana broliškai tautai, kuri atsidūrusi nelaimėje. Pasakiau, kad pinigų nesiūlau, pats tą darau iš altruistinių paskatų, jokių autoriaus teisių neprašau. Visi sutiko net nesvarstydami. Didžiulį darbą atliko G.Litinskas, jis iš karto pajuto, kur yra šios dainos atraminiai taškai, sutirštino juos harmonijos požiūriu. Įrašinėdami nemąstėme, nei kur ta daina skambės, nei kaip. Stiprų stimulą gavome, kai G.Litinskas susisiekė su poete, o ji pasakė: "Mums šito labai reikia".

– Rūpinimasis kitomis tautomis, bendražmogiškais dalykais, laisvės troškimu – tai gražūs dalykai. O ar negalvojate sukurti dainos, kuri suvienytų Lietuvos žmones, juk mūsų šalyje, ypač valdžios sluoksniuose, blogybių taip pat nestinga?

– Paėmė Krymą ir atplėšė, bet, žiūrėkite, kaip tai suvienijo aplinkines tautas. Aš, aišku, nenorėčiau, kad tokiu būdu mes vienytumėmės. Ne tik Baltijos šalys, bet ir Europa, o tai labai keista, šios agresijos fone susivienijo. Su lenkais galų gale aukščiausiame lygyje susivienijome. O Rusija liko viena. Aš būtinai sukursiu dainą, kuri suvienytų dar kokias nors tautas, o lietuvius suvienyti... Šito nepažadu, tai ne mano jėgoms.