„Nord Stream“ – tai du šalia vienas kito Baltijos dugnu einantys magistraliniai dujotekiai. Kiekvieno iš jų ilgis – daugiau nei 1 200 km. Jie sukloti jūros dugne ir patenka į penkių valstybių ekonomines teritorijas – Rusijos (118 km), Suomijos (374 km), Švedijos (510 km), Danijos (147 km) ir Vokietijos (85 km). Šiandien tai ilgiausias povandeninis magistralinis dujotiekis.
Vieša paslaptis, kad abu dujotekiai – tai energetinės priklausomybės nuo Rusijos adata, dėl kurios Vokietija yra tapusi priklausoma nuo Kremliaus malonės. 2011 m. lapkritį pradėjusi veikti pirmoji dujotiekio linija veikia ir šiandien. Per daugiau nei 1 m skersmens vamzdį Rusija Vokietijai per metus tiekia apie 59 mlrd. kub. m dujų. Tai sudaro apie du trečdalius bendro Vokietijos vartojimo poreikio.
Biurokratinių sprendimų nepatogumai nėra ir negali būti lyginami su realiomis civilių žmonių aukomis Ukrainoje.
Galima priminti, kad šiandien gamtinių dujų 1 kub. m kaina rinkoje išaugusi ir gerokai viršija 1 Eur/kub. m. Tad 59 mlrd. kub. m dujų – tai tiek pat ir daugiau milijardų eurų, kuriuos Rusija nesivaržydama leidžia karui finansuoti. Kalbame tik apie pirmąjį „Nord Stream“ vamzdį, kurį jau visai netrukus galėjo papildyti antrasis dvynys.
Europa privalo nedelsti ir imtis priemonių jau dabar. Bet koks civilizuotame pasaulyje priimtas bendradarbiavimas (ir prekyba) su prieš civilius europiečius kariaujančia Rusija turi būti stabdomas.
Taip, toks sprendimas reiškia grėsmę gyvybiškai svarbiems Europos valstybių interesams. Nukentės dujų importuotojai. Nukentės dujų vartotojai. Gali būti, kad dėl dujų trūkumo gali tekti riboti atskiras pramonės šakas, dujas skirti tik gyventojų poreikiams. Dujų saugyklos dėl padėties rinkoje (aukštų kainų) yra menkai užpildytos, tai dar vienas logistinis iššūkis. Kai kurios ES valstybės narės (pavyzdžiui, Lenkija) yra itin smarkiai pažeidžiamos dėl galimo dujų trūkumo, todėl ES lygiu turi būti ieškoma sprendimų, kaip bendrijos lygiu įveikti dabartinę situaciją.
Tačiau visi suprantame, kad biurokratinių sprendimų nepatogumai nėra ir negali būti lyginami su realiomis civilių žmonių aukomis Ukrainoje, su jau šimtais tūkstančių skaičiuojamais pabėgėliais, su dešimtmečiais kurtos civilinės infrastruktūros naikinimu.
Visa Europa (ir Lietuva) privalo imtis iniciatyvos ir skubiai nutraukti visų iškastinio kuro rūšių (naftos, dujų) importą iš Rusijos. Tik vieninga ekonominė blokada ir komercinių santykių nutraukimas gali būti veiksminga priemonė, priverčiant nusikaltėlius Kremliuje nutraukti karą ir žmonių žudymą.
Lietuva turi gyvą pavyzdį, kad diktatoriaus trąšų tranzito nutraukimas buvo ir skausmingas, ir finansiškai nuostolingas. Tačiau tik toks principingas ir nedviprasmiškas elgesys gali būti deramas ir pakankamas darbais, o ne žodžiais palaikant Ukrainos kovą dėl nepriklausomybės.
