Žinoma, kai sostinės biurokratams, užsiimantiems vandens pilstymu iš valdiško grafino, kasmet darbo užmokestis pakyla beveik tūkstančiu, tai diržų ne tik nereikės veržtis, bet dar ir gerokai atleisti. Gal net apskritai išsiverti. Kai gauni 8 tūkstančius, nieko reikšmingo neveiki ir dar fone švyti dykos algos didinimo perspektyva, apie kokį čia prastą gyvenimą aimanuosi? Gyvenimas gražus. Ypač institucinis vilnietiškas, papuoštas dekoratyviu kavos gėrimo, snobiškų pašnekesių ir chroniškos tinginystės ritualizavimu.

O kas ten, Lietuvos toliuose? Na, čia jau skęstančiųjų gelbėjimas – jų pačių reikalas. Štai žvilgtelime į skurdo rizikos lygio žemėlapį ir ką aptinkame? Didžioji šalies dalis šiame geografiniame landšafte raudonuoja, lyg jaunamartė, po svetimavimo pametusi kontraceptinę tabletę.

Tiesa, tikrai yra ir ekologiškai žaliuojančių zonų. Tai, suprantama, sostinė, kur skurdo rizikos lygis – pats mažiausias – 13,14 proc. Toliau – Neringa, kur naujoji sostinės aristokratija uoliai pirko sau priedangas nuo plebėjų, – 15,48 proc. Šalia pagal lygį ir Vilniaus rajonas, kur spec. rezervatuose dygsta tų pačių sostinės ponulių privatūs namai, – 15,9 proc.

O kaip ten likusi Lietuva? Na, čia jau skaičiai kitokie. Pvz., Zarasų rajone – skurdo rizikos lygis pasiekė 27,86 proc. Pagėgiuose – 28,87 proc., Skuodo rajone – 29,67 proc. Bet ir tai dar ne prasčiausia. Prasčiau Kelmės rajone, kur skurdo rizikos lygis pasiekė 31,3 proc. Vadinasi, kas trečias gyventojas yra potencialus nuskurėlis.

Kas pasakys, kad Lietuvoje nėra diskriminacijos pagal gyvenamąją vietą? O dar gerovės valstybė, atsiprašant.

P. S. Kiek kartų mūsų valdžios elitas skubėjo į Skuodo, Pagėgių arba Kelmės rajonus, kad išsiaiškintų, kodėl žmonės čia taip skursta?