Kokie specialistai mums kuria ateitį?

Viešumoje jau esame pripratę prie pastebėjimų, kad svarbiausios ir perspektyviausios specialybės esančios technologinės, o humanitarinės ir socialinės studijos garantuoja vargą ir skurdą. Tačiau akivaizdu, kad net verslui reikia socialinių mokslų specialistų. Nekalbant apie tai, kad valstybės gyvybei palaikyti humanitariniai ir socialiniai mokslai būtini. Tačiau gal ateityje viskas bus kitaip?

Kuriems mokslams priklauso ateitis? Iš pirmo žvilgsnio atrodytų – technologiniams. Ateities ir gerovės neįsivaizduojame be vis atsinaujinančių technologijų. Tačiau technologijos išstumia žmones. Jos nuo žmonių išlaisvina labai platų veiklos ir užsiėmimų lauką. Pakanka sukurti technologiją, ją įdiegti, ir vietoj cecho su šimtu kvalifikuotų darbuotojų randasi savaveiksmis konvejeris, kuriam prižiūrėti tereikia vieno dviejų. Technologijų vystymasis reiškia, kad „technologų“ reikia vis mažiau.

Į tai veikiausiai nurodo ir Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis ne kartą paminėjęs, kad ateities gamyboje robotai kalbėsis su robotais, o ekonomiškai svarbiose sferose svarbiausi būsią darbuotojai, kurie sugebės parduoti prekes, ras būdus juos išvesti į rinką. Darytina išvada, kad ir ekonomikos ateitis priklauso ne gamintojams. Reikės nedidelio skaičiaus labai kvalifikuotų technologijų kūrėjų ir nemenkos armijos socialinių mokslų atstovų, galvotų, gebančių rasti naujas rinkas produktams, sumaniai juos įsiūlančių vartotojams.

Ekonomika dar nėra visa valstybė. Jei neliks tam tikro pavidalo valstybės, menka nauda ir verslui. Tyrinėtoja Martha C. Nussbaum prieš kelerius metus pasirodžiusioje knygoje „Ne pelnui: kodėl demokratijai reikia humanitarinių mokslų“, nurodo į, jos požiūriu, pavojingą tendenciją, kai nebevertinamas ugdymas gebėjimų, kurie reikalingi demokratijai. Galimas šios tendencijos pasekmes ji apibūdina gana dramatiškai: „Tautos visame pasaulyje greitai gamins naudingų mašinų kartas, o ne visapusiškus piliečius, kurie gali patys mąstyti, kritikuoti tradiciją ir suprasti kito asmens kentėjimo bei pasiekimų reikšmę“. Jai rūpestį kelia nestabili ateitis demokratijos, jei jos nepalaikys ir joje neveiks atitinkamai išlavinti piliečiai. Lietuvoje demokratija nėra stipri. Tai įvardija tokie viešumoje sklandantys šūkiai, kaip „korumpuota valdžia“, „menkas dėmesys žmogui“, „valdžios lovys“ ir panašūs. Tai tiesiogiai rodo, kad socialinės ir humanitarinės studijos yra ypač reikšmingos, nes daugelyje valstybės veiklos sferų jų perduodamos žinios ir gebėjimai yra ypač svarbūs. Vadinasi, sėkmingai ateičiai kurti reikalingi tiek vienų, tiek kitų specialybių atstovai.

Svarbu suprasti priežastis, kodėl pastaraisiais metais viešumoje įsivyravo socialinių ir humanitarinių studijų menkinimas. Mažinamas valstybės finansuojamų vietų procentinis skaičius. Tai vyksta turint galvoje, kad Lietuvoje į socialinius mokslus stoja ne didesnis žmonių skaičius nei Europos Sąjungoje. Pagal studijuojančiųjų humanitarinius mokslus procentinius skaičius, Lietuva dvigubai atsilieka nuo tokių šalių kaip Vokietija ir Prancūzija.

Paaiškinti, kas vyksta, nėra sunku. Tai yra kova dėl geriausiųjų protų. Ji vyksta ne vien pasaulyje, kai šalys deda pastangas privilioti iš kitų šalių gabiausiuosius ir talentingiausiuosius. Kova dėl protų vyksta ir Lietuvos viduje. Gamybininkai, naujomis technologijomis besiremiančių verslų atstovai (pirmiausia – informacinių technologijų), o drauge – ir technologinių universitetų bendruomenės siekia kiek galima daugiau protų atkovoti iš socialinių mokslų. Kad talentingas specialistas yra vienas pagrindinių verslo sėkmės garantų, nesiginčys turbūt niekas. Tačiau talento ištekliai riboti, kaip ir bet kurie kiti ištekliai.

Ne paslaptis, kad nemažai geriausiųjų siekia įstoti į socialinius mokslus. Kova dėl protų skatina ieškoti būdų bent dalį jų patraukti stoti į technologines studijas. Paprasčiausia ir iki šiol populiariausia strategija yra socialinius mokslus „demonizuoti“. Tai yra potencialius stojančiuosius mėginti atgrasyti nuo socialinių mokslų pasirinkimo gąsdinant blogu užmokesčiu, nesaugia vieta darbo rinkoje, nedarbu, apskritai specialybės „bergždumu“. Kuriamas ir įvaizdis, kad stojantieji į socialinius mokslus esą nevykėliai, nes jie siekią lengvų studijų.

Politikai, perima šią žinią. Buvęs švietimo ir mokslo ministras Dainius Pavalkis taip pat demonizavo socialinius mokslus. Tačiau, kaip neretai pasitaiko politikams, demonizavimo motyvą ne visai tiksliai interpretavo. Jis padidino technologiniams mokslams skirtų krepšelių skaičių. Informacinių technologijų specialybės iš tiesų jau kelinti metai pritraukia daug geriausiųjų stojančiųjų. Tačiau į kitas specialybes, kaip ir anksčiau, įstojo abiturientai su neišskirtiniais balais. Šiais metais valstybės finansuojamų studijų vietų technologinėse studijose buvo tiek daug, kad patraukė įstoti turinčiuosius labai žemus balus.

Galbūt universitetai dės dideles pastangas ir iš jų išugdys technologinių inovacijų pažibas? Vienu kitu atveju tai gali pavykti. Tačiau jei įstoja nemotyvuoti, tai neįvyks net dedant didžiausias pastangas. Ar technologinei ateičiai reikia tokių specialistų? Juos kas nors įdarbintų „iš bėdos“, tačiau jų veiklos vertė ateičiai būtų nedidelė. Tiesa, papildomų studijų vietų reikia universitetams, kurie dėl krepšelių perskirstymo naudingai papildė kišenę.

Dažnai pridengiant politinius veiksmus buvo ir yra pasitelkiamas populiarus „valstybės poreikio“ argumentas. Tačiau tikrasis valstybės poreikis nėra nemotyvuotais specialistais „užkišti“ įsivaizduojamas darbo vietas. Jos dabarties ir ateities poreikis – turėti gabių ir kūrybiškų žmonių elitą, kad ir kokiuose darbuose šie žmonės darbuotųsi.

Didžiausias Lietuvos turtas yra gabūs ir talentingi žmonės, nesvarbu, kokiose specialybėse jie mokytųsi ir ką būtų baigę. Svarbu, kad jie kuo geriau realizuotų savo gabumus ir pašaukimą. Valstybė jiems tai padaryti gali padėti skirdama lėšas studijoms pagal jų pasirinkimus. Kaip svarstydama klausimą apie tai, kokių specialybių reikia Lietuvai, yra pastebėjusi Guoda Azguridienė: „Visi geri specialistai yra reikalingi ir randa savo vietą rinkoje, visi prasti ir nemotyvuoti – nereikalingi netgi labiausiai deficitinėse profesijose. Tokio reiškinio kaip stabilaus ir gerai apmokamo darbo garantija nebūna apskritai.“

Kova dėl protų technologijoms duotų rezultatų vien tuomet, kai abiturientai svajotų įstoti į technologinių mokslų specialybes, ten veržte veržtųsi ir grumtųsi geriausiųjų eilėje dėl galimybės ten patekti. Panašiai kaip grumiasi stojantieji į mediciną. Tačiau to nevyksta. Matoma eilė susidaro prie vienos kitos technologinės specialybės. Nėra prasmės didinti valstybės finansavimą technologinėms studijoms, skiriant lėšas studijoms žmonių, kurie neturi nei noro, nei gebėjimų. Daug didesnė nauda ateičiai būtų parengti motyvuotą ir savo sferoje pasikausčiusį socialinių mokslų atstovą ar idėjomis spinduliuojantį humanitarą, kurie, tikėtina, patys sau sukurs darbo vietas.

Humanitarinės ir socialinės studijos turi ir didelę praktinę naudą. Be jų valstybė neilgai tvertų. Populiariais argumentais įtikinti visuomenę išskirtine technologijų nauda ir humanitarų bei socialų bergždumu nesunku, tačiau neatsakinga. Pilnas pilvas ir gražesnis rūbas yra apčiuopiamesni dalykai nei teisės, galimybė veikti, atsakomybė, demokratinis valdymas, darni visuomenė, moralūs individai ir panašiai. Nors laisvė ir teisės kai kam dar gali kelti rūpesčių, tačiau kiekvienas norime gyventi ne vien ekonomiškai, bet ir socialiai išsivysčiusioje valstybėje. Norime, kad valdžia veiktų profesionaliai, kad valstybinės institucijos būtų rūpestingos, kad niekas visuomenėje nesijaustų nereikalingas, ir kiekvienas valstybėje ir visuomenėje rastų savo vietą. Tuos dalykus kuria atitinkamai išsilavinę, sumanūs ir idėjų turintys žmonės. Demokratija ir solidari visuomenė neįvyksta savaime. Tai rodo mūsų valstybės sudėtinga demokratėjimo istorija.

Nerija Putinaitė yra yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentė