„Jei dabar būtume kartu...“ – tūkstančius kartų mintimis bėgame pas mamą tuomet, kai jos nebėra. Kai verkiant reikia nesavanaudiško patarimo arba besąlygiškos meilės paliudijimo. Juk tik ji, mama, ir juodžiausiose sutemose geba įžvelgti saulę savo vaikuose. Tik ji, mama, geba apkabinti taip, kad pasijunti saugiausias pasaulyje.

Niekas nepajėgus to pakeisti, nors ir kaip bandytum. Štai viena amerikietė sumanė verslą – įmonę „Reikia mamos“. Ką ji siūlo? Mamomis dirbančių moterų paslaugas: išklausyti, pasikalbėti, duoti patarimą ar pamokyti išsikepti pyragą. Tai, kas yra taip įprasta ir kasdieniška turint savo mamą. Ko netekę staiga praregime: juk tai  didžiausia laimė.

Lediniu egoizmu dvelkia statistika: vis daugiau žmonių visame pasaulyje nebenori susilaukti ir auginti vaikų. Tarsi nebūtume mamų vaikai...

Tik, deja, šiandien vis daugiau moterų laimės nebetapatina su šeimos gyvenimu ir visą dėmesį skiria ne vaikams, o savo pačių gyvenimo kokybei, saviraiškai, karjerai. Gavę iš mamos didžiausią dovaną – gyvenimą, kažkodėl nebeskubame tęsti to gyvybės siūlo. Lediniu egoizmu dvelkia statistika: vis daugiau žmonių visame pasaulyje nebenori susilaukti ir auginti vaikų. Tarsi nebūtume mamų vaikai...

Gimdymas, vaikų auginimas, auklėjimas, jų saugumo užtikrinimas šių dienų moterims atrodo didesnė našta, nei buvo jų mamoms. Žinoma, atžalos kainuoja: vargo, nemigo naktų, nervų. Ir pinigų. Ekonomistai netgi suskaičiavo: užauginti vieną vaiką lietuviams kainuoja apie 100 tūkst. eurų. Tačiau pinigai nėra vertingiausia valiuta. Vertingesnės už meilę nėra. Kol gausime savo motinų meilės dividendų, tol turėsime ir inkarą gyvenimo audrose.