"Tai dabar galėsim duoti vaikams kokius tik norim svetimus vardus?!" – pasipylė piliečių klausimai, o kalbininkai juos nukreipia į Seimą: Valstybinės kalbos konstitucinio įstatymo projektas, kuriuo būtų įteisinta nuoseklesnė kalbos politika, nugulė politikų stalčiuose. Nenuostabu: priimti sprendimą – tolygu įkišti galvą į bičių avilį. Patys kalbininkai pasidaliję į skirtingas stovyklas, ką jau kalbėti apie politikus, kurie nesiryžta laikyti atsakomybės testo už šiandien lietuvių kalbai tenkančius iššūkius.
Patys kalbininkai pasidaliję į skirtingas stovyklas, ką jau kalbėti apie politikus, kurie nesiryžta laikyti atsakomybės testo už šiandien lietuvių kalbai tenkančius iššūkius.
Net buvęs teisingumo ministras ir Seimo narys, Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius pareiškė "visada palaikysiąs tėvų, o ne kalbos tramdytojų pusę"… Nieko nuostabaus – pasišildyti rezonansinių įvykių spinduliuose mūsų politikams įprasta. Juk ir ši civilinė byla nebūtų taip aidžiai nuskambėjusi, jei ne garsenybės – Edita ir Darjušas Lavrinovičiai nesutiko laikytis taisyklių ir savo naujagimei parinktą vardą rašyti Leila.
Sunku įsivaizduoti analogišką situaciją vienoje iš 28 Europos Sąjungos tautų. Prancūzijoje Žilvino niekaip neįregistruotum, nes prancūzai neturi raidės "ž". Bet mes ir nepuolame – oi, kaip mokame prilipti ir išsiversti, norėdami kuo greičiau svetur tapti "savais": mikliai nusimetame nuo vardų ir pavardžių šnypščiančius priebalsius, galūnes. Tuo metu Lietuvoje leidžiame daryti, ką tik nori – juk mes modernūs, ne "tramdytojai".
Lietuviai jau ir taip dideliu intelektiniu raštingumu, suteikdami vardus savo vaikams, nepasižymi. Kolegos kasmet smaginasi sudarydami kvailiausių vardų dešimtukus, kuriems pavyzdžių niekada nepritrūksta. Jei kauniečių pora nutarė pavadinti savo dukrą Helminta, arba parazitine kirmėle, – jų reikalas, tačiau jei mojame ranka į pareigą kalbai, kartu – ir valstybei, kas kita.
Naujausi komentarai