„Siųsime į „Euroviziją“ lietuvišką dainą?!“ – dar neseniai purkštavo skeptikai, po antradienio pusfinalio pritilę. Kokiems reikia būti kompleksuotiems, kad išvis kiltų toks klausimas? O gal – nemylintiems savo kalbos ir besigėdijantiems jos? Lietuviška daina pirmąkart pateko į finalą. Beveik 200 mln. žmonių visame pasaulyje šiandien išgirs melodingą lietuvių kalbą reprezentuojančią dainą – vien todėl laimėjome! Bet mums juk viskas blogai. Italų populiariosios kultūros ir mados žurnalas titulavo Monikos Liu stilių kaip rafinuočiausią, o mūsų sofos kritikai postringavo, kad „reikia normalios suknelės“... Įsiminti žavesiu – irgi laimėjimas. Bene pusė šalių, „Eurovizijos“ dalyvių, nėra nė karto pelnę laimėtojo titulo, tačiau mums tai temdo saulę. Reikia laimėjimo? Prašome: pirmojo pusfinalio metu oficialiame „Eurovizijos“ feisbuko puslapyje Ukraina ir Lietuva sulaukė daugiausia internautų palaikymo ir simpatijų. Daugiau nei šešių dešimtmečių istoriją skaičiuojanti „Eurovizija“ – tarsi barometras, parodantis ne tik muzikines, kultūrines, bet ir politines tendencijas. Pastaruoju metu – dar ir apnuoginantis žmogaus sielą, pakrapštantis žaizdas ir muzikos kalba paklausiantis, kas yra šių dienų žmogus, koks jis. Tie, kurie išdidžiai atsako neskiriantys laiko tokiems niekams, primena „Santa Barbaros“ televizinius laikus: visi tuomet dievagojosi nežiūrintys serialo, bet kiekvienas žinojo jo turinį. Pernai „Eurovizijos“ finalą žiūrėjo kas trečias lietuvis. Rūpi mums „Eurovizija“. Ir nevaidinkime esą aukščiau „to kičo“, „tos banalybės“. „Tas kičas“ žiūrimumu nusileidžia tik olimpiadai. „Ta banalybė“ sujungė netgi žemynus – prie europiečių noriai prisišliejo australai, o amerikiečiai šiemet patys surengė savo „Euroviziją“. Muzika, juolab populiarioji, nėra nei varžybos, nei konkursas – tai emocija. Gera – o tokių pastaruoju metu labai trūko. Tad leiskimės į ją šįvakar!