Pagiriamasis žodis dialogui

Neseniai žiūrėjau lietuvišką filmą, kuris man patiko. Filmas ne be trūkumų: pabaigoje taip ir nepaaiškėjo, kas žudo KGB darbuotojus, kai kurie aktoriai sakė savo tekstą nuolat užsikirsdami ir taip griaudami trapią kitų filmo elementų sukurtą tikrovės iliuziją, sovietmečio Lietuvos paveikslas man pasirodė kiek nutolęs nuo realybės. Bet filme buvo dialogų. Ir kai kurie iš jų skambėjo taip, lyg būtų galėję įvykti gyvenime.

Viena mano draugė rašytoja savo kursų dalyviams sako: "Rašykite, rašykite, kuo daugiau rašykite, gal tada pagaliau turėsime filmą, kuris galės pretenduoti į "Oskarą". Iš tiesų, tiek kiek aš suprantu, filmų industrijoje vienintelis žmogus, kuris pradeda nuo balto lapo, yra scenaristas. Tik aš papildyčiau: rašykite, rašykite, rašykite dialogus.

Paprastai pradedantieji rašytojai (sprendžiu pagal savo studentus) savo pirmuosiuose tekstuose rašo ne tai, kas vyksta, bet apie tai, kas vyksta. Kitaip tariant, ne užrašo, o aprašo, atpasakoja. Sakysime, susitinka du veikėjai, jie kalbasi, o tekste parašyta, apie ką tie veikėjai kalba: vienas pasakė, kad jis valgo ledus net tada, kai yra persišaldęs, o kitas sako, kad toks įsitikinimas yra visiškai klaidingas. Tada autorius keliauja toliau, aprašo kitus dalykus. Tačiau mes visiškai nežinome, ką iš tikrųjų tie veikėjai kalba. Sakysime, nežinome, ar pirmasis sako: "Žinok, britų mokslininkai įrodė, kad..." ar: "Man vienodai – šalta ar nešalta, aš valgau ledus", taip pat nežinome, ar antrasis jam sako: "Gal tu kvailas? Tu tiki britų mokslininkais?" ar: "Gerbiamasis, abejoju tavo hipotezės teisingumu." Kitaip tariant, mes nieko nesužinome nei apie veikėjų charakterius, nei apie jų išsilavinimą (tokius dalykus išduoda kalbėjimo tonas ir temos, kuriomis kalbamasi), mums nesuteikiama jokios informacijos iš pirmų lūpų, t.y., kai personažas pasipasakoja apie save pats.

Grožinė literatūra laikosi ant trapios sutarties: rašytojas neslepia, kad istorija yra išgalvota, o skaitytojas sutinka ta istorija patikėti su sąlyga, jog ji bus įtikinama, t.y. – kaip gyvenime. Apie tą "kaip gyvenime" esu rašiusi ne vieną kartą. Dialogas yra vienas būdų tos iliuzijos pasiekti ir ją išlaikyti. Tai gyvenimo nuotrauka, kasdienybės iškarpa, suteikianti tekstui tris, keturias ir net penkias dimensijas.

Parašiau "nuotrauka" ir pagalvojau, kad norėsite ginčytis ir sakyti "įrašas". Tokiu atveju, turiu jums pratimą: parašykite dialogą tarp dviejų žmonių, kurie ir kalbasi, ir kartu kažką daro: dažo sieną, sodina braškes, kerpa plaukus. Rašykite ne tik tai, ką žmonės kalba, bet ir kaip juda jų kūnai ir rankos. Štai jums ir nuotrauka, ir net ne nuotrauka, o filmas. Tokių filmų esate matę. Scena iš "Bulvarinio skaitalo": veikėjai kalbasi ir pusryčiauja, Johno Travoltos vaidinamas personažas pilasi sirupą ant blynų, ritualizuodamas visus pusryčius, suteikdamas dialogui spalvą, skonį, kultūrinį kontekstą.

Aišku, toje scenoje, kurią ką tik jums priminiau, dialogas yra puikus. Abu personažai jame skirtingi ir tai girdisi jų sakomuose žodžiuose, kurie buvo parašyti scenaristo. Filme raidės ant popieriaus tapo vaizdu.

Kaip parašyti tokį dialogą, kuriame girdėtųsi gyvų žmonių kalba? Pirmiausia, reikia tų žmonių klausytis. Elementarus pratimas, bet jūs neįsivaizduojate, kaip gali būti sudėtinga nutildyti savo vidinį dialogą ir iš tiesų išgirsti, ką ir kaip kitas žmogus sako. Čia padeda (bent jau man) žurnalistinė praktika: įsirašai pokalbį ir jį (visą!) ištranskribuoji. Tada – redaguoji.

Ana Lamot sako: "Mūsų darbas yra užrašyti ne tai, ką žmogus iš tiesų sako, o tai, ką nori pasakyti." Dialogas, ta pasaulio dalelytė, ta gyvenimo nuotrauka, kuriai ką tik giedojau ditirambus, pasirodo, surežisuota?! Taip, žinoma. Jei būtų kitaip, mestumėte tekstą taip ir neprasibrovę prie jo esmės per nesibaigiančius khm, aha, nu, tipo, kaip čia pasakius... Gyvame dialoge mes šitų kalbos šiukšlių nė negirdime, todėl nėra prasmės jas užrašyti. Kur kas svarbiau užrašyti tokius posakius, ar manierizmus, kurie atskleidžia to veikėjo ar veikėjos specifines savybes: sakykime, toks veikėjas, kuris vietoj žodžio "antklodė" vartoja žodį "adijalas", akivaizdu, kad brandą pasiekė sovietmečiu. Tas veikėjas, kurio kalboje kas antras žodis angliškas, tikėtina, už pirmąjį jaunesnis.

Grožinė literatūra laikosi ant trapios sutarties: rašytojas neslepia, kad istorija yra išgalvota, o skaitytojas sutinka ta istorija patikėti su sąlyga, kad ji bus įtikinama, t.y. – kaip gyvenime.

Atkreipkite dėmesį, kad rašau "tikėtina". Rašytojos sutartis yra pati savaime prieštaringa. Iš vienos pusės, skaitytojui pažadi pateikti kiek įmanoma tikslesnį gyvenimo atvaizdą. Iš kitos – kad taip įvyktų, turi suprasti, kad net ir savo sukurtame tekste savo sukurtų personažų negali iki galo kontroliuoti. Rašytojas Henry Greenas teigia: "Mes niekada nežinome, ką kiti žmonės galvoja ar jaučia, todėl to negali žinoti ir romanistas." Tik taip, pagal jį, atkursi gyvenimą. Jo romanai charakteringais pavadinimais "Loving", "Living", "Party Going", kurių vertimai į lietuvių kalbą, man rodos, neegzistuoja, yra puiki šio teiginio iliustracija: siužetas kuriamas beveik vien dialogais, veikėjai kalba nutylėjimais, klausimu atsako į klausimą, nusisuka, kai juos užkalbina netikėtai, kalbėdami nuolat ką nors veikia, griūna ant žolės, suteikdami sakomam tekstui netikėtą emociją ir t.t. Mes niekada nežinome, ką iš tikrųjų jaučia personažai, nes rašytojas to neatskleidžia. Pagal savo turimą patirtį galime nujausti, atspėti, interpretuoti. Mano perskaitytas romanas gali būti visai kitoks nei jūsų. Pasakojimas pinamas kaip nėriniai, jis kabo ore lyg rūkas, meilė tik nujaučiama, kontekstas nulemia tolesnę įvykių eigą. H.Greenas pateikia kone neredaguotą gyvenimo versiją, kurią kartais gali būti per daug sudėtinga sekti, nes grožinėje literatūroje esame pripratę prie didesnės kontrolės.

Pagal savo būdą esu griežtesnės kontrolės šalininkė, bet H.Greenui pritariu. Mano supratimu, tokia dialogo eilutė, kurią autorius paaiškina: "pasakė Dalia su rūpesčiu veide" yra tingaus rašymo išdava. Pirma, kaip atrodo rūpestis veide? Antra, kodėl turėčiau tikėti autoriaus ekspertiškumu? Iš kur man žinoti, kad autorius atskiria rūpestį nuo liūdesio, o liūdesį nuo nusivylimo? Nebent autorius yra visažinis, kaip Levas Tolstojus ar Jane Austen. Tokių šiandien nebeliko, kaip ir beveik nebeliko visažinio trečiojo asmens pasakotojo. Gyvename nuomonių laikais, žmonės kalba, ką nori, kada nori, o mes klausomės ir bandome suprasti, ką jie tuo nori pasakyti, iššifruoti jų tikslus ir jausmus taip pat, kaip tą stengiasi suprasti mūsų veikėjai. Koks būtų mano sprendimas dėl "rūpesčio / liūdesio / nusivylimo" veide? Parašyti: "Dalios veide pasirodė rūpestis, pamanė Giedrė". Atiduoti kontrolę į personažų rankas ir atsipūsti – tegul jie kuria gyvenimo iliuziją.

Pavadinime pažadėjau, kad šis tekstas bus pagiriamasis žodis dialogui, ir dabar galvoju – ar pakankamai pagyriau? Pasakiau, kad dialogas yra ne tik žodžiai. Check. Pasakiau, kad perteklinis aiškinimas ne padeda, o kenkia dialogui. Check. Kad tam, jog parašytum dialogą, turi klausytis kitų žmonių. Check. Kad gyvas dialogas yra nebūtinai žodis į žodį atkartotas pokalbis. Check. (Sovietmetis baigėsi, kai man buvo šešiolika, – suprantu abi puses.)

Liko dar daug, bet reikia turėti saiko, todėl parašysiu paskutinį dalyką: niekada tekste dialogas nėra atsitiktinis. Grožinėje literatūroje dialogas visada atlieka tam tikrą funkciją: pastumia veiksmą, atskleidžia veikėjų charakterį, katalizuoja arba sprendžia konfliktą. Atsitiktinio dialogo nėra nei mano minėtojo H.Greeno, nei depresyviojo Karlo Ove's Knausgaardo tekstuose, kur, atrodo veikėjai šneka bet ką. Abiem atvejais rašytojas pasirenka, kurį iš daugybės gyvenime vykstančių dialogų užrašyti, kad jis geriausiai atskleistų kontekstą, tiksliausiai parodytų gyvenimą tokį, koks jis yra, t.y. valdomą ne griežtai kontroliuojamo siužeto, o santykių, atsitiktinumų, nuojautų, nuogirdų ir nuotaikų.

Būtent todėl prašau visų rašančiųjų ir ypač scenarijų autorių: rašykite dialogus. Gal tada nebereikės kankintis tokiuose lietuviškuose filmuose, kuriuose konfliktai sprendžiami veikėjui žiūrint pro langą arba veikėjams susitinkant uždarame kieme, piktai spoksant vienas kitam į akis ir tylint. Kai kamera sukasi, sukasi, sukasi – operatorius neriasi iš kailio, besistengdamas suteikti emociją scenai, kurios scenaristas nesugebėjo įžodinti. Lietuvoje turime labai aukšto lygio vaizduojamojo meno kūrėjų. Trūksta rašytojų.



NAUJAUSI KOMENTARAI

kliedesių košmaras

kliedesių košmaras portretas
Tuštutė matė filmą,eik tu sau,o knygučių dar nebandė skaityti?

megzta berete

megzta berete portretas
cia taip su studentais siais laikais bendraujama, per spauda?....ar per daug stiprios ekologiskos arbatos vakare buvo isgerta?
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

  • Feisbuko kaubojai
    Feisbuko kaubojai

    Stebint eilinį Lietuvos užsienio politikos formuotojų sukeltą tarptautinį skandalą, tik šiuo atveju ne Ramiojo vandenyno platybėse, o šalia, mūsų Baltijos jūroje, tiesiog norisi užduoti mūsų Prezidentui ir Užsienio ministerijos vado...

  • Gal valdžiai jau metas katapultuotis
    Gal valdžiai jau metas katapultuotis

    Lietuvių valdžia, kaip visada, pirmiausia prisidirba, paskui jau kovoja su padariniais ir vėliau tai pateikia kaip strateginį laimėjimą. Na, dar su visa savo pritariančiųjų kohorta arogantiškai auklėja tuos, kurie neakli ir mato visas jų nes...

  • Lietuvių migracija: galimybių ieškotojai ir karo pabėgėliai
    Lietuvių migracija: galimybių ieškotojai ir karo pabėgėliai

    Lietuvos gyventojai jau nuo XIX a. aktyviai migravo ieškodami geresnio, o pokariu ir ramesnio gyvenimo. Tai daro ir dabar, nors norintys užsidirbti gali tai padaryti ir Lietuvoje. Ar migruoti skatina per šimtmečius susiformavęs migranto genas?...

    1
  • Reformos pagirių miške
    Reformos pagirių miške

    Yra tokios automatinio teksto šifravimo programėlės, kuriomis mes, žurnalistai, esame linkę pasinaudoti. Tiesa, jos kartais iškrečia visokių šunybių, taip sumakaluodamos tekstą, kad velnias abi kojas jame nusisuktų, ir ne tik. ...

  • Relikvijos prasmė
    Relikvijos prasmė

    Taip jau istoriškai sutapo, kad Kaliningradas nūnai atsidūrė savotiškoje apsiaustyje, kaip ir Berlynas lygiai prieš 74 metus. Bet jei visai tiksliai, tai į šitą eksklavą šiandien per Lietuvą nepraleidžiami traukiniai,...

  • Europietiškas auklėjimas
    Europietiškas auklėjimas

    Išmintingi tėvai žino: paauglystė su durų trankymais, nuolatiniu dėmesio ir padrąsinimo poreikiu, išlaidomis pirmojo būtinumo poreikiams ir emocinio bado malšinimui yra natūralus žmogaus formavimosi etapas. Viskas pergyvenama ir d...

  • Gyvenimas po žeme – iššūkis, būtinybė ar prabanga?
    Gyvenimas po žeme – iššūkis, būtinybė ar prabanga?

    Vykstant sunkiai suvokiamam Rusijos įsiveržimui į Ukrainą ir praėjus pirmam šokui, žmonėms kilo klausimų dėl gyventojų apsaugojimo karo atveju nuo galimos žūties. Vėl suaktyvėjo kalbos dėl specialių slėptuvių. ...

  • Kultūros nakties tamsumos
    Kultūros nakties tamsumos

    Tai, kad pasaulyje nėra teisingos teisybės, seniai visi žino. Bet. Kad visiškai nėra kultūros, tapo didele naujiena. Manyta, kad dauguma gatvėje vaikštinėjančių piliečių yra kultūringi. Vieni – daugiau, kiti – mažiau. Na,...

    5
  • Romantizuojama lyderystė ir pamirštami sekėjai
    Romantizuojama lyderystė ir pamirštami sekėjai

    Ar trūksta lyderių? Kodėl lyderiai šiuo metu tyli? Kas, apskritai, yra lyderis? Lyderystė sulaukia daug verslo, mokslininkų, švietimo atstovų, politikų ir visos visuomenės dėmesio. Tiesą sakant, sulaukia tiek dėmesio, kad ši s...

  • Žydrūnai, atstokite nuo Zitos
    Žydrūnai, atstokite nuo Zitos

    Na, tiesiog trūksta žodžių. Nebeįmanoma suvokti, kas čia pas mus vyksta. Nejaugi Lietuvoje tikrai nebeliko žodžio laisvės ir persekiojami visi, kas tik drįsta kalbėti ne taip, kaip kažkas išsigalvoja išsidrėbę žydrosiose Vilniaus s...

    33
Daugiau straipsnių