Ir nenuostabu, nes nuo pat pirmos pirmosios sovietų okupacijos dienos jis nujautė, kuo dvelkia sovietų pasaka bei jos moralas, ir buvo teisus, sutelkęs bendraminčius kovai prieš raudonąjį tvaną. Tad neatsitiktinai 1941-ųjų birželio sukilime jam patikėtos Lietuvos laikinosios vyriausybės ministro pirmininko pareigos. Sustabdžius šios vyriausybės veiklą, įsijungęs į pogrindinę kovą prieš nacius, jis vis dar tikėjo, kad netrukus pavyks atstatyti Lietuvos valstybingumą.
Tačiau tam prireikė kur kas daugiau laiko ir gerokai daugiau gyvybių, nei įsivaizduota. Jau paskui, išvengęs pradžioje nacių, vėliau raudonųjų persekiojimo, Jungtinėse Valstijose J. Ambrazevičius-Brazaitis nuoskaudą dėl pavergtos ir draskomos tėvynės išliejo knygoje „Vienui vieni“. Gyventi jam buvo likę 10 metų.
Intelektualas, eruditas, lietuvių ir pasaulio literatūros žinovas, pedagogas, žurnalistas, leidėjas ir šiaip demokratijos šalininkas, kuriam, beje, buvo nepriimtinas ir A. Smetonos autoritarinis režimas, į laisvą Lietuvą grįžo tik po mirties. Prieš 12 metų jo palaikai perlaidoti garbingoje vietoje – Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčios šventoriuje. Jo vardu laikinojoje sostinėje pavadinta gatvė, universitete – auditorija, radosi kitų atminimo ženklų.
Toks buvo paskutinis vieno ryškiausių šalies patriotų pasirodymas Lietuvos padangėje.
Naujausi komentarai