Patrioto J. Šilinsko lageris nepalaužė

Klaipėdietis Jonas Šilinskas, giliu sovietmečiu teistas už antitarybinę veiklą ir už tai kalėjęs, nuo paauglystės tikėjo, jog Lietuva vis tiek atgaus nepriklausomybę. Tokių tikinčiųjų savo valstybių laisva ateitimi jis Mordovijos lageriuose sutiko ne vieną. Net ir baisiausios gyvenimo sąlygos tikrų patriotų nepalaužė.

Ideologų pastangos – veltui

Pradėdamas pasakojimą apie save, J.Šilinskas prisiminė, jog apie laisvą Lietuvą svajojo nuo jaunumės.

1956-aisiais Jonui buvo trylika, kai netoli jo tėvų namų, Kelmės rajone, vyko dideli raudonarmiečių kariniai manevrai.

Paauglio sąmonėje tos pratybos esą buvo tarsi atgarsis kaip tik tuo metu vykusių kruvinų Vengrijos įvykių, kurie sukrėtė jaunuolį ir tik patvirtino jo mintis, kad už savo valstybės laisvę reikia kovoti.

Vėliau tarnyba sovietų kariuomenėje J.Šilinsko pasaulėžiūros irgi nepakeitė, juolab ten jis sutiko bendraminčių, manančių, jog Sovietų Sąjunga yra blogio imperija, engianti daugybę tautų, ir ji neturėtų egzistuoti.

"Buvo toks lenkas, kilęs iš Vakarų Ukrainos. Su juo radau bendrą kalbą, fantazavome, kaip galėtume sovietams pakenkti. Taigi kariuomenėje tarsi ir turėjo mus apdoroti ideologiškai, bet manęs kažkaip nepaveikė, kaip buvau, taip ir likau Lietuvos patriotas", – tvirtino J.Šilinskas.

Turėjo mus apdoroti ideologiškai, bet manęs kažkaip nepaveikė, kaip buvau, taip ir likau Lietuvos patriotas.

Trispalvės ir atsišaukimai

Po kariuomenės Jonas atsikėlė gyventi į Klaipėdą, kur jau buvo įsikūrusi jo sesuo, tad jam atsirado galimybė čia prisiregistruoti.

J.Šilinskas įsidarbino "Baltijos" laivų statykloje ir kartu mokėsi vakarinėje mokykloje. Imtis aktyvios antisovietinės veiklos, kaip pats teigė, jį paskatino 1968 m. įvykiai Čekoslovakijoje.

"Tada mokiausi vakarinėje mokykloje. Su keliais bendraminčiais radome medžiagos ir pasiuvome kelias lietuviškas trispalves. O 1969 m. balandžio 30-ąją iškėlėme. Vieną – miesto centre ant pastato stogo, kitą – ant statybinio krano", – pusės amžiaus senumo įvykius atsiminė J.Šilinskas.

Tada priešais "Vėtrungės" viešbutį Taikos prospekte kaip tik buvo statomas daugiaaukštis. Aukštai ant statybinio krano kabojo Sovietų Lietuvos vėliava.

J.Šilinsko bičiulis 20-metis Stasys Balkaitis užsliuogė į viršų, nuplėšė sovietinę vėliavą, nemetė ją žemyn ir iškėlė trispalvę.

"Paskui tą sovietinę vėliavą sudeginome ir mėtydami pėdas sprukome tolyn. Vėliau sužinojau, kad kitą dieną saugumiečiai už tai tampė krano darbininką, kuris buvo niekuo dėtas. Rudenį po miestą paskleidėme šūsnį antisovietinių atsišaukimų. Vėl pavyko išvengti tarnybų dėmesio. Paruošėme dar 800 lapelių artėjančios Vasario 16-osios proga. Šįkart trispalvę Stasiukas (S.Balkaitis – A.D.) iškėlė ant 100 metrų aukščio celiuliozės fabriko kamino, dabar to kamino jau nebėra. Paskui ėmėme platinti lapelius", – pasakojo J.Šilinskas.

Žiedas "užsiveržė"

Tąkart Vasario16-osios proga klaipėdiečiai rado atsišaukimų visame mieste. "Liaudies priešų" ir tada KGB išaiškinti nepavyko.

Žiedas "užsiveržė" 1970-ųjų liepos 23 d. J.Šilinską suėmė darbe, "Baltijos" laivų statyklos doke.

"Kai areštavo, iš karto išvežė į Vilnių. Ten tardė, bet nekankino. Jau buvo tas metas, kai kankinimai oficialiai buvo uždrausti. Paskui – teismas Klaipėdoje. Teismas buvo uždaras. Nuteisė penkeriems metams lagerio. Paskui mane vėl išvežė į Lukiškes, iš ten etapais – į Mordoviją", – vardijo J.Šilinskas.

Politinių kalinių solidarumas

Mordovijoje Jonas atsidūrė politinių kalinių lageryje. Net ir uždaryti jie sugebėdavo priešintis sistemai.

J.Šilinskas pamena, kaip pas juos atvežė žvalgybininką rusą, kuris, kaip paaiškėjo, dirbo Vakarams.

Kad naujokas per daug ko nors neišplepėtų ir neperduotų kokios nors svarbios informacijos, jį iškėlė į uždarą kalėjimą.

"Tada, pamenu, priėjo prie manęs toks žydas iš Klaipėdos ir klausia, ar galiu pabadauti, protestuojant dėl to žmogaus izoliavimo. Atsakiau, kad taip. Tada mes gal 12 žmonių paskelbėme bado streiką. Vienas toks rusas ištvėrė tik keturias paras. Turbūt buvo nepratęs. Iki tol jis buvo, nebepamenu kurio, Rusijos miesto antrasis komjaunimo sekretorius", – kalbėjo J.Šilinskas.

O politiniu kaliniu komjaunuolis tapo dėl savo "ideologinio nenuovokumo" arba, kaip pats teigė, "V.Lenino idėjų grynumo".

Kai sovietai įžengė į Čekoslovakiją, jis pasakojo, jog pervertė visus V.Lenino raštus ir esą niekur nerado, kad kariuomenė turi teisę įžengti į svetimą valstybę.

Kai tai pareiškė garsiai, atsidūrė lageryje.

Spalvingų personažų netrūko

Be komjaunimo lyderio, staiga tapusio politiniu kaliniu, lageryje buvo ir daugiau spalvingų personažų.

Vienas jų – Stepanas Sapeliakas, prokurorės sūnus, kilęs iš Ukrainos.

"Jis su savo draugais viename mieste iškėlė nepriklausomos Ukrainos vėliavas. Pasakojo, kad rusai taip išsigando, jog iš ten pabėgo, manydami, kad ukrainiečiai nacionalistai įvykdė perversmą ir užėmė tą miestą. Tačiau susizgribę, jog jokio perversmo nebuvo, jie grįžo ir suėmė juos taip įbauginusius jaunuolius, tarp jų – ir prokurorės sūnų Stepaną", – pasakojo J.Šilinskas.

Buvo dar vienas toks rusas, sovietinio admirolo sūnus, nuteistas už politiką.

Jo pozicija nustebino Joną, o jo žodžiai įsiminė visam gyvenimui.

"Mes dažnai protestuodavome dėl žmogaus teisių pažeidimų, dėl smurto prieš politinius kalinius. Protestuodami atsisakydavome valgyti arba dirbti. Taip elgėsi lietuviai, latviai, estai, ukrainiečiai, armėnai, bet ne rusai. Tai jis, susikvietęs savo tautiečius, sakė: "Kodėl jūs elgiatės kaip avys, kodėl, kai visi protestuoja, jūs einate dirbti? Bus laisva Rusija, kaip jūs žmonėms į akis pažiūrėsite?" Šviesus žmogus buvo, irgi nujautė, kad sovietai – ne amžini", – kalbėjo J.Šilinskas.

Iš Mordovijos Jonas su grupe nepaklusniausių ir nuolatos dėl ko nors protestuojančių politinių kalinių buvo suvaryti į vagonus ir vežami į Uralą.

"Buvome tikri, jog veža į šachtas. O ten darbas reiškė tik sunkią mirtį. Buvau taip prislėgtas, jog bandžiau įkalbėti bendražygius, kad įsiūbuotume vagoną iš vidaus ir įverstume jį į Volgą. Maniau, jau geriau mirtis Volgoje nei šachtoje. Tačiau mane atkalbėjo", – prisiminė J.Šilinskas.

Bičiuliai – visam gyvenimui

J.Šilinskas kalėjo kartu su kitu klaipėdiečiu Simu Kudirka (1930). Jis pagarsėjo, kai 1970 m. lapkričio 23 d. per JAV ir SSRS žvejybos organizacijų vadovų susitikimą, vykusį JAV teritoriniuose vandenyse, Klaipėdos refrižeratorių laivyno plaukiojančioje bazėje "Tarybų Lietuva" perėjo į JAV kranto apsaugos laivą "Vigilant" ir paprašė politinio prieglobsčio.

Tačiau JAV kranto apsauga į laivą įleido sovietų pareigūnus, kurie sulaikė ir prievarta Simą grąžino į SSRS laivą.

Šiuos JAV ir sovietinių pareigūnų veiksmus smerkė didžiausi JAV dienraščiai, JAV lietuviška spauda, televizijos ir radijo stotys, ypač "Amerikos balsas", vyko protesto demonstracijos.

Ilgą laiką S.Kudirka buvo kovos dėl Lietuvos laisvės simboliu.

Paskui po kalėjimo jam leido emigruoti į JAV. 2000-aisiais jis grįžo į Lietuvą.

Jono ir S.Kudirkos ryšiai, užsimezgę dar Mordovijos lageryje, nenutrūko, šilti bičiuliški santykiai išliko iki šiol.

Dar vienas artimas bičiulis iš Mordovijos laikų – anykštėnas Jonas Kadžionis-Bėda.

Jis partizanavo Anykščių apylinkėse iki 1953 m. Vėliau buvo išduotas ir suimtas. Jis taip pat kalėjo kartu su J.Šilinsku.

"J.Kadžionio gyvenimas labai sudėtingas ir dramatiškas. Jo žmona partizanų bunkeryje pagimdė vaiką. Visi suprato, kad kūdikio po žeme neužauginsi. Sutarė su tokia moterimi, kad ji paims mažylį, tačiau tiesiogiai jai perduoti bijojo. Todėl susitarė, kad vaiką paliks prie kelio. Kai ta moteris atvažiavo, jo neberado, kūdikį, pasirodo, paėmė kiti anksčiau pro šią vietą važiavę žmonės ir jį augino", – bičiulio istoriją dėstė J.Šilinskas.

J.Kadžionis buvo nuteistas 25 metams. Jo žmona po kelerių metų kalėjimo grįžo į Lietuvą ir susirado savo vaiką.

Pačiam J.Kadžioniui po kalėjimo buvo uždrausta grįžti į Lietuvą ir net daromos kliūtys įsidarbinti. Atkaklus žmogus su sovietų sistema kovojo už savo teises.

Pasiteiravus, kokių dar žmonių sutiko kalėdamas, J.Šilinskas teigė, jog labai daug, tačiau buvo ir tokių neakivaizdžių susitikimų.

"Dar prieš mano areštą Kretingoje buvo sulaikytas toks kunigas, kai jo bažnyčios sienoje rado paslėptą pistoletą. Tai vežamas etapais jo pavardę mačiau išraižytą ant kažkurios kameros sienos", – prisiminė J.Šilinskas.

Nė žingsnio – be agento

Nors praėjusio amžiaus 8-ojo dešimtmečio pradžioje Sovietų Sąjungoje buvo uždrausta kankinti politinius kalinius, tačiau valdžia ramybės jiems duoti neketino.

Ar daug išdavikų buvo? Taip. Nemažai jų buvo užverbuotų.

"Visur stengėsi "prikabinti" po agentą. Kai dar Vilniuje buvau, į kamerą pasodino vieną tokį. Bet greitai jį perpratau ir, ko nereikia, nekalbėdavau. Kitas man vis šnekėjo, kad turi pakankamai pinigų ir ginklą, ir visa tai gali duoti man. Atsisakiau. Po jo mano kameroje atsirado tariamas bėglys. Jis vis bandė iškvosti, ar mane domina bėgimas per sovietų valstybės sieną. Pasakiau, kad nedomina. Tokių keistų veikėjų greta atsirasdavo nuolatos, labai gerai nujaučiau, kas jie tokie, todėl į artimus pokalbius nesileisdavau", – šypsojosi J.Šilinskas.

Ir pačiame lageryje tų provokatorių netrūko. Jonas sakė, kad ir taip buvo aišku, jog iš lagerio gyvam ištrūkti nepavyks. Todėl bet kokius "pasiūlymus" atmetė.

"Ar daug išdavikų buvo? Taip. Nemažai jų buvo užverbuotų. Vienas toks atgavus nepriklausomybę neištvėrė ir, bijodamas nešlovės, pasikorė. Mes tik vėliau sužinojome, kodėl. Juk, kai J.Kadžionis grįžo iš kalėjimo, jį irgi bandė verbuoti KGB, net sąlygas iškėlė, jei nesutiks bendradarbiauti, turės dingti iš Lietuvos. Jis nusprendė geriau išvykti į Kaliningrado sritį. Sudėtingas laikas buvo. Vieni ištvėrė, kiti – ne. Manęs irgi neperauklėjo sovietų lageris. Turėjau nuojautą, kad ta sistema sugrius ir Lietuva bus laisva", – teigė J.Šilinskas.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Artūras

Artūras portretas
Ar tik nebuvo užverbuotas ?

Brianna

Brianna portretas
Šiemet 2019 m. Man buvo toks palaimingas, kad Dievas man suteikė pagrindą laimingai vėl gyventi po to, kai buvo pertrauktas širdis 3 mėnesius, kai mano vyras nepaisė manęs ir grįžo į savo šeimininką. Aš patyriau ir išgyvenau visus emocinius kankinimus, nes aš negalėjau gauti jokios pagalbos, kad galėčiau sugrąžinti savo vyrą, kol mano kolegos, kuri man suteikė jai visišką įsitikinimą, kad jis gali padėti man. Aš susisiekiau su dr. Wealthy ir klausiausi jo žodžių ir sekėjau jo pateiktais nurodymais. Ar galėtumėte manyti, kad mano vyras sugrįžo namo per 12–16 valandų, kaip sakė jis ir šiandien, mano santuoka atkurta ir dėkoju, dėkoju ir dėkoju Dievui, kad naudojosi dr. sulaužyta santuoka. Ar yra kas nors iš ten, kuriam reikia grįžti prie jo ar jos mylėtojo, ar jam reikia bet kokios pagalbos? Tada aš siūlau jums susisiekti su Dr Wealthy dabar per savo el. Pašto adresą: wealthylovespell@gmail.com ARBA jūs taip pat galite jį sušaukti +2348105150446 daugiau informacijos. Dievas palaimins

Pensininkas

Pensininkas portretas
Suskaičiavau 14 apdovanojimo ženklų, čia lageriuose juos "užsidirbo"?
VISI KOMENTARAI 10
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių