Garsiojo rašytojo Johno Ronaldo Reuelio Tolkieno kūrybos gerbėjai jau turi galimybę kino ekranuose pamatyti knygos „Hobitas, arba ten ir atgal“ antrąją ekranizacijos dalį (rež. Peteris Jacksonas). Tiesa, Lietuvoje šią epišką gėrio ir blogio jėgų kovą perteikiančią fantastinę pasaką, neabejotinai artimiausio laikotarpio kino teatrų hitą, galės pamatyti tik 13 metų sulaukę asmenys. Ši aplinkybė būtų visai nesvarbi, jei nežinotume, kad filmas pastatytas pagal vieną populiariausių pasaulyje knygų, kurią pirmą kartą daug kas perskaitė būdami daug jaunesnio amžiaus. Kaip ir tai, kad dauguma kitų valstybių šiam filmui suteikė reitingą, įspėjantį tėvus, tačiau leidžiantį vaikams su jų leidimu ar palyda pamatyti šį filmą.

Neseniai žiniasklaidoje buvo aptarinėjamas rašytojo, televizijos laidų vedėjo Andriaus Tapino atviras laiškas, skirtas Lietuvos kino centrui, Kultūros ministerijai ir kitoms atitinkamoms institucijoms dėl filmų indeksavimo, dar vadinamo amžiaus cenzo Lietuvoje nustatymo (tiksliau – jo logiško pakoregavimo). Šiuo metu galiojantys filmų žymėjimai yra ne rekomendacinio pobūdžio (kaip tai įprasta Vakarų šalyse), o tiesiog draudžiantys, pvz., vaikams iki 13 metų pamatyti filmą net ir tada, kai jų tėvai tam neprieštarauja.

Dabartinė reitingų sistema Lietuvoje savo žymėjimais ir draudžiamuoju pobūdžiu šiek tiek primena ketvirtajame dešimtmetyje JAV galiojusią tvarką. Tiesa, ten filmai, neperėję griežtos vertinimo procedūros – cenzūros, negalėjo būti rodomi visoje šalyje. Garsiniam kinui dar tik žengiant pirmuosius žingsnius, stambiosios Holivudo kompanijų ir JAV veikusios Katalikų padorumo lygos (skirtos filmų turiniui "apvalyti") pastangomis priimtas Filmų gamybos kodeksas, konservatyvios to laikotarpio moralės pagrindu griežtai apibrėžęs, ką galima ir ko ne rodyti kine.

Tarp tokių draudžiamųjų dalykų, kaip nuogybės, aistra, prostitucija, homoseksualumas, buvo ir skirtingų rasių santuoka ar gangsterių romantizavimas. (Kodekso įkūrėjo politiko Willo Hayso vardu vadinamą sistemą dar visai neseniai Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas savo šalies Kino tarybos susirinkime iškėlė kaip siektiną pavyzdį). Daugiau nei tris dešimtmečius JAV egzistavusią draudimais paremtą sistemą kino studijos buvo priverstos pakeisti patariamojo pobūdžio rekomendacijomis, kai pasaulyje paplito tokie intensyviai realybę tiriantys, o ne bėgantys nuo jos kino judėjimai kaip Italijos neorealizmas ir prancūzų Naujoji banga.

Lietuvoje ši problema buvo iškelta J. R. R. Tolkieno kūrybos kontekste – kurios auditorijos vis dėlto neįmanoma priskirti konkrečiai amžiaus grupei; daugelio ji vadinama tiesiog pasaka, tačiau tie, kurie skaitė ją būdami aštuonerių, tebeskaito ją ir sulaukę vyresnio amžiaus (panašiai ir su ekranizacijomis). Simboliška, kad šią problemą paviešino būtent A. Tapinas, kuris prieš du dešimtmečius, dar būdamas paauglys, į lietuvių kalbą vertė „Hobito“ tęsinį (Tolkieno „Žiedų valdovo“ trilogiją). Dabar jis negali parodyti knygos „Hobitas“ antrosios ekranizacijos dalies savo vaikams, nors su pirmąja tokių nesusipratimų ir nekilo.

Sutapimas ar ne, tačiau viešas A.Tapino kreipimasis dėl filmų indekso Lietuvoje susijęs su kinu, ir tam tikra demokratine jo cenzūros atmaina paskelbtas pasauliui minint tarptautinę Žmogaus teisių dieną.

Dauguma žmogaus teisėms atstovaujančių nevyriausybinių organizacijų pasaulyje šią dieną pažymėjo susiedami su tibetiečių dokumentinių filmų kūrėjo Dhondupo Wangcheno vardu. Tarptautinė teisių gynimo organizacija „Amnesty International“ jį yra paskelbusi „sąžinės kaliniu“. Už savo 25 mini dokumentinį filmą „Įveikę baimę“ („Leaving Fear Behind“), sukurtą prieš prasidedant 2008 m. vasaros olimpinėms žaidynėms Pekine, Dh. Wangchenas buvo nuteistas 6-eriems metams kalėjimo. Jam nebuvo suteikta teisė į advokatą, iki šiol neteikiama ir reikalinga medicininė pagalba.

Dokumentinis filmas perteikia paprastų tibetiečių, daugiausia klajoklių, auginančių gyvulius, požiūrį į Kinijos vykdomą pražūtingą politiką Himalajų regione, jie kalba apie tremtyje gyvenantį dvasinį lyderį Dalai Lamą, apie artėjančių olimpinių žaidynių prasmę.

Dh. Wangchenas gerai žinojo, kad dėl šio filmo sulauks valdžios represijų, tad dar prieš pradėdamas savo pavojingą, tačiau herojišką kelionę su kino kamera per Tibeto kalnynus ir gyvenvietes (kuriose vis didėja etninių kinų, o ne tibetiečių), savo šeimą – kaip vėliau ir filmuotą medžiagą – slapta išsiuntė iš šalies.

Poetas Česlovas Milošas viename savo straipsnyje, skirtame J. R. R. Tolkieno kūrybai, pastebi, kad XX a., jo karų nualintoje realybėje, galima būtų atrasti nemažai herojiškos elgsenos pavyzdžių. Tačiau, pasak Č.Milošo, to paties amžiaus literatūroje vienintelis tikrai herojiškas personažas yra visai ne žmogus, o hobitas.

Tibetiečio dokumentinio filmo kūrėjo gyvenimo įvykiai primena šio hobito istoriją ne vien tik kalnuotu peizažu ir juose slypinčiais pavojais. Čia taip pat, visai kaip vaikams skirtame literatūros kūrinyje, galima be didesnių pastangų aiškiai įvardyti gėrio ir blogio – kartais tokių sudėtingų sąvokų – pasiskirstymą, akivaizdų vienų herojiškumą ir kitų – nedorybę. Skirtingai nuo literatūros, kūrinio šioje kovoje kol kas nematyti gėrio triumfo...