Sakyčiau, apmaudus nesusipratimas, kad Saulėlydžio komisijoje tiek mažai atstovų iš šios šaunios viską išmanančios kontoros, nes tik laisvoji rinka gali lemti mūsų būtiną apsivalymą, be kurio nėra ko tikėtis, kad atsigaus ekonomika. O juk ir pats saulėlydis negali būti reguliuojamas Vyriausybės, procesai turi vykti laisvai, tai yra, pagal laisvosios rinkos dėsnius, todėl ir sambūris turi vadintis Laisvojo saulėlydžio komisija.

Labai modernus ir gerai apmąstytas Laisvojo saulėlydžio komisijos siūlymas – sujungti visus Lietuvos archyvus į vieną. Pavyzdžiui, išrausti užmiestyje gilią duobę, suversti ten visus popierius, uždengti daržo plėvele, kad nesulytų, pastatyti šalia būdelę su sargu ir kopijavimo aparatu – kam labai reikės, tas ateis, pasiraus duobėje, atsišvies ir galės neštis tolesniems tyrimams. Jei ir prapuls viena kita tona dokumentų – dar geriau. Kuo mažiau archyvuose popierių, tuo mažiau valstybėje sumaišties. Atsilaisvinusias visų devynių archyvų patalpas bus galima privatizuoti ir įrengti lošimo namus, striptizo klubus ar visokias kitokias pelningą turizmą skatinančias įstaigas.

Kai blaivia galva pagalvoji – o kam tie visi popieriai apskritai reikalingi? Mūsų istorija nuo Brunono mirties iki Valdo antrosios kadencijos – labai skaidri ir aiški, ir nėra ko ten daugiau tyrinėti. Literatūra ir menas gali išsiversti ne tik be archyvų, bet ir be pačių menininkų – galima importuoti pigesnės literatūros ir meno iš Kinijos, Patagonijos ar Rodezijos. Galėtų Laisvojo saulėlydžio komisija labiau paspausti menininkus, nes jie per garsiai šūkauja, matyt, per gerai gyvena ir dar turi ką prarasti.

Ir apskritai kam ta Kultūros ministerija reikalinga, jei nuo jos niekas nepriklauso. Pavyzdžiui, paskirsto Kultūros ministerija lėšas menininkų projektams, stipendijoms, knygų leidybai ir t. t., o Finansų ministerija – špygą. Neduoda pinigų. Tai kam ta tarpinė grandis tarp finansų ir menininkų? Galėtų pats Šemeta pasakyti menininkams, kad nieko neduos. Kam tas Vilkaitis su svita?

Palikim tuos menininkus – yra visuomenei aktualesnių temų. Pavyzdžiui, kiaulių gripas. Būtų tikra kiaulystė, jei ta klastinga liga atkeliautų į mūsų kraštą, kur kiaulininkystė beveik išnaikinta. Šiais laikais Lietuvos kaimuose kiaules augina tik užsispyrėliai ir keistuoliai, apsimetantys, kad nežino, jog kiaulių auginti seniai nebeapsimoka.

Apskritai ši epidemija tam tikra prasme gali būti ir naudinga – atvers Laisvojo saulėlydžio komisijai akis, kad iš žemės ūkio mūsų šalyje likęs tik skambus pavadinimas. 90 procentų daržovių ir mėsos produktų parduotuvėse importuoti. Dar kiek – ir Žemės ūkio ministeriją bus galima prijungti prie Kūno kultūros ir sporto departamento, nes su tokiomis degalų ir elektros energijos kainomis verstis žemdirbyste nerentabilu. Žmonės kaime rausiasi po daržus ne dėl pelno. Žemdirbystė jau seniai yra būdas praleisti laisvalaikį gryname ore, o bulvių auginimas – nacionalinė sporto šaka.

O kur sportas – ten neišvengsi traumų, todėl agrarinius kaimus ir visų lygių bei amžiaus grupių ūkininkaujančius sportininkus verta prijungti prie Sveikatos apsaugos ir vaistų ministerijos.

Ką daryti su Švietimo ir mokslo ministerija, sufleruoja pats šios įstaigos pavadinimas. "Švietimas", "apšvieta", "apšvietimas" – to paties lizdo paukščiai, vadinasi, logiška būtų moksleivių ir studentų patronavimą prijungti prie Energetikos ministerijos. Steponavičiaus studijų krepšelių reforma yra gana vykusi, tik per švelni ir ne iki galo susieta su rinkos dėsniais. Be to, reikia atsikratyti tokių brangiai kainuojančių atgyvenų kaip vadovėliai. Juk galima nemokamai šviestis internetu iš vikipedijos ir kitų visiems prieinamų žmonijos žinių lobynų. Atsisakyti klasių, auditorijų – nebereikėtų šildyti, švaistyti lėšų mokant atlyginimus mokyklų valytojams, drabužininkėms, sargams, kūno kultūros mokytojams. Pamokos vyktų per skaipą.

Idealiausias variantas, jei už studijas mokėtų visi, o kaina būtų tiesiogiai susijusi su kilotavalandės kaina. Pavyzdžiui, vienas semestras vidutiniškai kainuotų tiek, kiek vienas megavatas elektros energijos. Ir išsilavinimas būtų skaičiuojamas megavatais. Pavyzdžiui, išsiperki švietimo už keturias megavatvalandes ir įrodai, kad jas suvartojai švietimo tikslais – gauni pradinio išsilavinimo diplomą. Susimoki už dvylika – gauni brandos atestatą. Nusiperki dar aštuonis – įgyji bakalauro laipsnį. Dar penkiasdešimt, tada tu – docentas. Dar šimtą – profesorius. Būtų skaidru, aišku ir ekonomiškai pagrįsta. Baigtųsi balanos gadynė.

Visos anksčiau išvardytos reformos būtų tik įžanga į pačią svarbiausią – vietoj neryžtingos ir politiškai sukaustytos Vyriausybės šalies ekonomiką valdyti perimtų Laisvosios rinkos institutas. Būtų tikrai pigiau ir efektyviau, nes laisvajai vyriausybei nereikėtų iš biudžeto mokėti atlyginimų – ją visiškai išlaikytų krautuvininkai, plėtristai, aludariai – visos tautinio ir tarptautinio verslo pažibos. Nebereikėtų Kubiliui ir Šemetai apsimetinėti, kad rūpi piliečiai ir smulkusis verslas, – juk svarbiausia, kad sunkmetį ir kiaulių gripo epidemijas kuo mažiau nuostolių patirdami išgyventų stambiojo kapitalo flagmanai.

Visi kiti piliečiai – pilkoji masė, avinų banda, jie bet ką gali ištverti: ir karus, ir marus, ir sausrą, ir skėrių antplūdžius, ir kiaulių, ir vištų, ir būsimus asilų gripus. Galima nunerti devynis kailius – vis tiek jiems gerai. Ir už dujas laisvai susimoka kone dvigubai daugiau, nei yra jos rinkos kaina, ir už šildymą gali pakloti pagal "laisvosios" rinkos tarifus, tai yra tiek, kiek paprašysi. Todėl nėra ko trypčioti, laikas veikti ryžtingai, pagal aukščiau nurodytą instrukciją.