Tik žodis „atsipūsti“ – ne iš tėvų, auginančių mokyklinio amžiaus vaikus, žodyno. Jie drauge su savo vaikais kasmet „eina“ į atitinkamą klasę. Su nuolatiniu galvosopiu: nesibaigiančios švietimo reformos, programų kaitaliojimai, projektinių veiklų kontekste pasiklydęs mokymas, košmaru tapę egzaminai... Kur dar kasdieniai atsiskaitymai, kontroliniai, prezentacijos, referatai – užduodamų namų darbų skaičius yra Sizifo akmuo ne tik mokiniams, bet ir jų tėvams. Pasiturintys atriekia nemenką šeimos biudžeto dalį korepetitoriams, kurių šiandien prireikia net ir pradinukams.

Žodis „atsipūsti“ – ne iš tėvų, auginančių mokyklinio amžiaus vaikus, žodyno. Jie drauge su savo vaikais kasmet „eina“ į atitinkamą klasę.

Nežinia, iš kokių debesų nurašytas tyrimas, esą lietuviai tėvai savo vaikams skiria 7 minutes per dieną, jei vien perskaityti vaikams skiriamas užduotis TAMO dienynuose reikia gerokai daugiau laiko. Ką jau kalbėti apie tikrą laiką su vaiku – kokybišką, kuriam nebelieka nei laiko, nei jėgų.

Moksliškai įrodyta, kad, negaudami to dėmesio, vaikai bando jį išsikovoti netinkamomis priemonėmis – skriausdami kitus, niokodami daiktus, prastai mokydamiesi. Tai nevilties šauksmas. Bet kuris sveiko proto tėvas ar motina tai suvokia, tik kasdieniai darbai ir pareigos juos apraizgo kaip voratinklis – nebeištrūksi.

Kai svaigstama iliuzijomis apie keturių darbo dienų savaitę švietime, labiau galvojama apie mokytojų darbo krūvius ir algas, bet ne apie tai, kokie krūviai vaikams teks per tas kondensuotas keturias dienas ir kokios bus tos trys jų laisvos dienos. Kaip vasaros atostogos, ilgiau nei du mėnesius iškaišiojant vaikus, kur tik įmanoma? Ar pasodinant juos prie ekranų? Tačiau juk ne prastėjanti moksleivių sveikata ir psichoemocinė savijauta, o pseudoreformos yra mūsų pirmasis rūpestis.