Scenos menas viešoje erdvėje: ar jis pasiekia auditoriją?

Šiemet, kai Kaunas – Europos kultūros sostinė, pasirodymų miesto gatvėse, kurių tikslas – įtraukti įvairaus amžiaus vietinius gyventojus, skaičius išaugo. Ir ne tik vasarą. Dėl to norisi nuoširdžiai pasidžiaugti, kadangi tai unikali galimybė susipažinti su kitų šalių kūrėjais ir sužinoti, koks šiandien yra scenos menas ir jo edukacinė funkcija pasauliniame kontekste. Tiesiog jie leidžia patirti ir kažką visiškai netikėto, o tai visada be galo įdomu. Tačiau galima pastebėti ir vieną nedžiuginančią tendenciją – ne itin besiplečiančią auditoriją.

Kuo iš esmės skiriasi spektaklis, vykstantis teatro pastate ir gatvėje? Kas lankosi minėtuose renginiuose, žino, kad scenos menas nėra vien klasikinis dramos teatras. Įprastą teatro apibrėžimą išplečiantys, tarpdisciplininėmis jungtimis pasižymintys šiuolaikiniai scenos menai šių dienų žmogų kviečia kur kas artimesnėmis meninėmis formomis žaismingai pažvelgti į savo paties tapatybę, kasdienį gyvenimą, socialines, ekologines, psichologines ir kitas svarbias problemas, su kuriomis šiandien susiduria žmonės visame pasaulyje. Užčiuopiant ir esminius egzistencinius klausimus, į kuriuos atsakymų ieškoma nuo antikinių tragedijų.

Dažnai atrodo, kad šiuolaikinis scenos menas ir auditorija – du atskirai egzistuojantys pasauliai, kurie tik retsykiais susitinka visaverčio dialogo.

Miesto teatrų repertuaruose matyti taip pat nemažai šiuolaikinių pastatymų, tačiau teatro pasirodymai viešojoje erdvėje būtent orientuoti į kur kas artimesnį santykį tarp kūrėjo ir žiūrovo, taip pat ir tarp vietinės bendruomenės narių. Patiriant, kad teatras nėra kalno viršūnėje stovinti senovinė pilis, į kurią gali ir drįsta įžengti tik išrinktieji. Teatrališkumo labai daug šių dienų visuomenės elgsenoje, tad teatro apraiškas stebėti gatvėse galima kasdien. O pajusti bendrumą net su tais žiūrovais, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo nė kiek nepanašūs į tave, – ypatingas pojūtis, kurį tokiu intensyvumu retai patirsi sėdėdamas tamsoje teatro salėje.

Tokie ne teatro pastate rodomi renginiai skirti auditorijai plėsti. Paprastai į miesto teatrų premjeras ateina daugiausia tie patys miestiečiai, kurie yra pamėgę tam tikrą teatro žanrą ar konkrečią teatro įstaigą. Žinoma, kaskart galima išvysti ir naujų veidų. Kuriant ir pristatant Kauno centre ar kuriame miesto mikrorajone pasirodymą, gatvėje, cirko palapinėje ar visuomeniniame pastate, ypač kai jie vyksta nemokamai (šiemet nemažai tokių renginių), į jį stipriau ar mažiau kviečiami įsitraukti visi smalsuoliai ar tiesiog praeiviai. Ir žmonės įsiraukia, susidomi, kiti, priešingai, pasipiktina ar net grasina atlikėjams už jų kasdienybės sudrumstimą. Vienaip ar kitaip šiuose renginiuose dominuoja gyva reakcija. Kiekvieną kartą aplanko džiaugsmas, kai į juos atklysta ir tie, kurie greičiausiai vienintelį ir paskutinį kartą teatre lankėsi vaikystėje, ir kaip jie nustemba, kad dabartinis scenos menas yra šiuolaikiškas ir įdomus, kaip naujausias išmanusis telefonas.

Vis dėlto tai nėra dažnas vaizdinys, nors, įgyvendinant tokius projektus, vienas pagrindinių tikslų yra su scenos menu supažindinti kuo daugiau žmonių, ypač suteikti galimybę kalbėtis nepatogiomis temomis tam tikrų socialinių grupių gyventojams. Išjudinti įsisenėjusias problemas iš mirties taško, kadangi dažnai kitais būdais jų išspręsti nepavyksta, o čia nemoralizuojant paliekama laisvė pačiam priimti sprendimą. Nesudėtinga pastebėti, kad minėtų festivalių lankytojų branduolį sudaro tie patys žiūrovai: kūrėjų bendruomenė, jų artimieji, pažįstami, renginių partneriai, menotyrininkai ir kiti svečiai, kurie dirba kultūros sektoriuje ir kuriuos apsilankyti pasirodymuose skatina einamos pareigos. O kur dar paprasti miestiečiai, kuriems dauguma šių projektų ir yra skirta?

Tai ne renginių profesionalumo klausimas. Minėtuose festivaliuose savo kūrinius pristato talentingiausi Lietuvos ir užsienio menininkai. Tai spektakliai, kurie yra suprantami daugumai, nustebinantys savo paprastumu ir originalumu. Jiems nereikia jokio išankstinio pasiruošimo ar išklausyti šiuolaikinio teatro paskaitų, tereikia tiesiog būti ir stebėti. Viduryje miesto sudėtingus oro akrobatikos numerius atliekantys cirko artistai, įspūdingai šokantys šokėjai ar keistai atrodančių personažų eisena natūraliai pagauna dėmesį. Nemokamuose renginiuose Laisvės alėjoje žiūrovų atsiranda, tačiau, jeigu jie vyksta ne tokioje judrioje vietoje ir dar į juos reikia pirkti bilietą, neretai žiūrovų gretos ištuštėja. Nors pasirodymai iš tiesų įspūdingi, įtraukiantys ir gydantys sielą, kai, regis, juos kone privalu pamatyti kiekvienam. Labai liūdna, kad, deja, juos pamato mažuma.

Priežasčių ieškoti galima daug – didelė kitų menų ir pramogų pasiūla, potencialių žiūrovų išankstiniai nusistatymai, atotrūkis tarp menininkų ir visuomenės, nemokėjimas prieiti prie kitų žiūrovų grupių, vasarą žmonės nori būti gamtoje ir renginiai mieste jų nedomina ir t.t. Gal per menkas mūsų visuomenės kultūrinis išsilavinimas, o gal tiesiog prasta komunikacija?

Dažnai atrodo, kad šiuolaikinis scenos menas ir auditorija – du atskirai egzistuojantys pasauliai, kurie tik retsykiais susitinka visaverčio dialogo. Norisi palinkėti abiem pusėms – renginių miesto gatvėse organizatoriams ir miestiečiams – surasti glaudesnį tarpusavio ryšį. Pirmiesiems – daugiau pagalvoti ne vien apie patį spektaklį ir jo įgyvendinimą, bet ir apie tai, kaip būtų galima supažindinti, sudominti ir įtraukti kauniečius. Pastariesiems – stumti šalin įvairius stereotipus, kad teatras yra sudėtingas ir nesuprantamas, ir apsilankyti mieste įsikursiančiuose renginiuose, kurių dar rugpjūtį ir rudens pradžioje bus gausu.