Lietuvoje yra galybė vietų, kurios yra "stebuklingos". Įvairūs gydantys šaltinėliai ir šaltiniai, stebuklingų galių žmogaus sveikatai turintys akmenys ar medžiai, jau nekalbant apie religinių apreiškimų vietas – jų, atrodo, per penkiasdešimt. Gerai atsimenu, kai mane dar visai visai mažą nuvežė prie Ilgio ežero Zarasų rajone; vandenyje palei krantą įkalti kryžiai man tada paliko kitokios realybės įspūdį, galvojau, kad ta vieta – nebe mūsų Žemėje. Aišku, pati kompozicija – kryžiai ežero vandenyje – matyt, suaktyvino trejų ar ketverių metų vaiko neuronų jungtis. Ir vis dėlto nežinau, ar nuo to karto, kai su šeima aplankėme Ilgio ežerą, ar nuo pat gimimo, aš ne tik tikiu, bet ir žinau: vadinamieji stebuklai yra ne tiesiog stebuklai, bet dar neatrasta realybė.

Vis dėlto nereikia tikėtis, kad visa realybė būtinai bus atskleista moksliškai ir ją taps įmanoma paliesti ar pamatyti. Esu tikras (panašiai kaip ir Gottfriedas Leibnizas), kad mūsų realybės pamatas ens Perfectissimum, o pats Dievas yra susidaręs iš visiškai kitokios medžiagos nei mes ir ta tobula medžiaga tik suteikia mūsų mechaninei ir kvantinei būčiai pagrindą, bet nerezonuoja su ja. Na, nebent kartais.

Prieš keletą mėnesių patekau į gana skaudų eismo įvykį, taip jau atsitiko, kad į mane įvažiavo sunkiasvorė, tikriausiai per 20 tonų sverianti transporto priemonė ir, tiesiai šviesiai tariant, vos nenukirto mano galvos. Trūko centimetro. Tiesiogine to žodžio prasme. Taigi sėdžiu automobilyje prispaustu kaklu ir vienu metu sukasi daug minčių galvoje: apie šeimą, apie Dievą, apie gyvenimo pasirinkimus. Bet žmogaus mintis neveikia linijinio naratyvo pavidalu, tad kažkur fone visus šiuos egzistencinius pamąstymus pagrindžia Michailo Bulgakovo "Meistro ir Margaritos romano" įvadiniai skyriai. Taip jau būna, kad tvirtas įsitikinimas, jog po valandos atsidursi būtent ten, kur suplanavai, iš tiesų gali stipriai prasilenkti su realybe.

Taigi. Stebuklai yra tikri, tiksliau tai, kas kuria tuos stebuklus. Kartą manęs paklausė, ar po tokio eismo įvykio aš nebijąs važinėti automobiliu. Truputį lyg ir keista ne tai, kad nebijau, bet atvirkščiai: atrodo, kad viską daug geriau suprantu.

Ne veltui esu nemažai rašęs, o dar daugiau kalbėjęs, kad Šiluvoje sukoncentruoto stebuklo užteks ne tik Lietuvai, bet ir pasauliui. Tam tikra prasme empiriškai tai pavyko įrodyti, jei jau pasitelksime ironiją. Mitas bet kokiu atveju yra realus, daug realesnis nei mūsų daiktiška tikrovė. Bet būtent mes pasirenkame, kiek giliai atskleidžiame mitą ir kiek pasitikime intuityviaisiais dėsningumais. Aš čia jau ne kiek apie avariją, o apie tai, kas yra svarbu ir bus svarbu žmogui ir žmonijai. Šventas Augustinas dar IV–V a. sandūroje pastebėjo: "Kiek daug nesuskaičiuojamų dalykų žmonės pridėjo prie akių vilionių, įvairių menų ir amatų drabužiuose, apave, vazose taip pat paveiksluose ir įvairiuose atvaizduose, kurie visi smarkiai viršija būtinus ir saikingus poreikius bei Dievobaimingą prasmę."

Tik galime įsivaizduoti, ką Aurelijus Augustinas būtų sakęs apie XXI a. vartojimo mastus, kurie, tiesa, dabar tikrai turės sumažėti. Nors ir pertekliaus genotipas mums, žmonėms, yra nusėdęs giliai DNR sekoje, nes be jo mes nebūtume sukūrę civilizacijos, vis dėlto prigimtinių dalykų paskirties įsisąmoninimas tikriausiai kur kas geriau ir efektyviau leistų tais gebėjimais naudotis.

Taigi, mane ištraukė ugniagesiai iš automobilio, medikai sutvarkė. Bet ėmiau pastebėti, kad jau išleistas namo vis imu skųstis, jog galvos skausmas itin vargina, kad dėl sukabinto žandikaulio ne tik skauda pusę veido, bet dar ir negaliu normaliai valgyti (sic), taip pat skauda dantis, kaip norėčiau bent pavalgyti (sic), kad pirštai liko kreivi. Man, įsitikinusiam Apvaizdos buvimu, sunkus yra ne pats įvykis, bet padariniai. Tos smulkmenos, kurias, kai esi prispaustas automobilyje galvoji, kad iškentėsi lengvai, bet vėliau, kai jau reikia iškentėti, pradedi darytis ir piktas, ir irzlus, ir matyt ne iki galo dėkingas ponui ens Perfectissimum.

Valgymą čia paminėjau ne kartą specialiai. Man maistinių medžiagų netrūko, bet trūko skonio, malonumo, įpročio. O iš tikrųjų apsiribojimas, kaip sakė šviesaus atminimo Gintaras Beresnevičius, yra didžiausia vertybė. Iš tikrųjų COVID-19 privers pakeisti dabartinį gyvenimo būdą bent keleriems metams, tačiau stiprėjantys klimato kaitos padariniai labai tikėtina, kad įstums žmoniją į tokią padėti, jog reikės rinktis tarp apsiribojimo ir hedonizmo.

Filosofas Vladimiras Kurašovas dar XX a. pabaigoje sutapatino ekologijos taktikas su eschatologija, kur dvasinio konsumerizmo idėjos įgyvendinimas yra raktas į tikrą ekologiją. Iš esmės žmonijai turi būti aktuali vien materiją pagrindžianti substancija, o ne iš jos kylantys materialūs daiktai, įvykiai ar ekonominė veikla. Besąlyginė empatija, summum bonum, pažinimas dėl pažinimo ir kitos nematerialios kategorijos, kurios kaip ir ens Perfectissimum yra nematomi ir patys su mūsų realybe nerezonuoja. Juk vis tiek šios etinės vertės pagrindžia viską, ką mes darome per savo poveikį medžiagai.

Vis dėlto kaip ir žmogus, ištrauktas iš sumaitoto automobilio ir per stebuklą likęs gyvas, net ne taip jau sunkiai sužeistas, kad negalėtų vaikščioti, dirbti ar gana normaliai gyventi, skundžiasi skausmais ir, matyt, tik laikinais nepatogumais, taip ir žmonija kaip rūšis žino, bet ne visada daro tai, kas svarbu, ir atlieka jai skirtą misiją.

Šiuolaikiniai futurologai, kaip Steve'as Fulleris, yra teisūs teigdami, kad žmonijos metatikslas turi būti jos kaip rūšies evoliucija. Pasiūlymų, kaip ta evoliucija turėtų atrodyti, yra apstu, tačiau aš linkęs manyti, kad žmonijos, kaip spiečiaus, intelekto, derinant technologinius dirbtinio intelekto sprendinius su sąmonės lavinimu, viršuždavinio išsikėlimas būtų vienintelis realus ir vaisingas daugelio mus kamuojančių problemų sprendimas.

Iki 2060-ųjų atskiri žmonių gyvenamieji regionai galėtų tapti spiečiai, o amžiaus pabaigoje žmonija galėtų įgauti jau ir realaus metaorganizmo bruožų. Iš tiesų tai pasiekti nebūtų pernelyg sunku, tačiau ar mes būsime linkę atsisakyti ne tik dalies privatumo, bet netgi dalies savo sąmonės? Ar toks apsiribojimas gana savanaudiškiems mūsų rūšies individams nebus per sunkus? Laikas parodys. Viena aišku, dvasinis aspektas čia svarbesnis už technologinį.

Ir dabar mes veikiame kaip didžiulis organizmas, tačiau mūsų sąmoningumo lygmuo, nors atrodo esąs neribotas individų lygmeniu, vis dėlto yra labai limituotas erdvėlaikio kontinuume. Mes visiškai nesuprantame dėsnių, kurie nulemia mūsų veiksmų ir pasirinkimų seką, nes jie ateina iš daug toliau, nei siekia mūsų proto gebėjimai suvokti priežastingumą. Tačiau jei jau suvalgėme tą pažinimo vaisų Edene, tai ir tam, kad grįžtume, turime iš tikrųjų naudotis pažinimu ne vien malonumui, bet tikrajam pažinimui. Čia ir pasitarnaus stebuklingos vietos.